Lietuvos istorija. XIX amžius

Po ATR III padalijimo (1795 m.) Rusijos imperija aneksavo likusias LDK žemes (išskyrus Prūsijai atitekusią Užnemunę). 1797 m. įkurta Lietuvos gubernija (1801 m. suskirstyta į Lietuvos Vilniaus ir Lietuvos Gardino gubernijas). Iškart imta riboti bajorų luomines politines teises.

Imperatoriaus Aleksandro I valdymo (1801–1825 m.) pradžioje Rusijos režimas Lietuvoje sušvelnėjo. 1802–1804 m. vykdyta švietimo reforma, įsteigta Vilniaus švietimo apygarda, kuriai vadovavo Vilniaus universitetas.

Tikėdamiesi Napoleono I pagalbos atkuriant LDK, Lietuvos bajorai palankiai sutiko Prancūzijos kariuomenę, 1812 m. birželį okupavusią Lietuvą.

Lietuvos bajorai aktyviai įsitraukė į 1830–1831 m. sukilimą. Po sukilimo Nikolajaus I (1825–1855 m.) režimas sugriežtėjo visoje Rusijos imperijoje, ypač Lietuvoje. Sustiprėjo šalies rusifikacija – įrodinėta, kad iki Krėvos sutarties ir lietuvių krikšto Lietuva buvo lietuvių ir rusų valstybė, kurioje vyravo rusai, rusiška civilizacija ir kultūra. Į svarbiausias valdžios ir valdymo pareigybes pradėta skirti tik rusų bajorus. 1832 m. uždarytas Vilniaus universitetas. Galutinai panaikintas Lietuvos Statutas (1840 m.) ir įvesti Rusijos įstatymai. Nuo V dešimtmečio buvusią LDK oficialiai vis dažniau imta vadinti Šiaurės vakarų kraštu, iš gubernijų pavadinimų išbrauktas Lietuvos vardas.

Imperatorius Aleksandras II (valdė 1855–1881 m.) po 1856 m. pralaimėto Krymo karo sušvelnino režimą visoje Rusijoje (ir Lietuvoje). Buvo amnestuoti visi politiniai tremtiniai – 1830–1831 m. sukilimo dalyviai. 1861 m. panaikinta baudžiava (valstiečių reforma), įteisintas valstiečių luomas ir jo savivalda.

1863–1864 m. sukilimu baigėsi bajoriškasis išsivadavimo kovų Lietuvoje etapas. Vilniaus generalgubernatorius M.Muravjovas žiauriai baudė sukilėlius, pradėjo nuožmią šalies rusifikaciją. Nuo 1864 m. buvo steigiamos rusiškos pradinės mokyklos, jų mokytojais skiriami rusai iš etninės Rusijos vidinių gubernijų, mokoma tik rusiškai, lietuviams krašte uždrausta gauti valstybines valdininkų ir tarnautojų pareigas. Nuo 1864 m. pradėta įgyvendinti lietuvių spaudos draudimą. Lietuvių tauta aktyviai priešinosi rusifikacijai – knygnešiai slapta per sieną gabeno draudžiamą lietuvišką literatūrą. Vienintelė organizuota institucija, kuri priešinosi rusfikacijai, buvo Katalikų Bažnyčia. Žemaičių vyskupas M.Valančius 1867–1869 m. suorganizavo slaptą lietuviškų religinių knygų leidybą Mažojoje Lietuvoje ir jas į Didžiąją Lietuvą gabenančių knygnešių tinklą.

XIX a. 7 dešimtmetyje–XX a. pradžioje lietuvių tautinis judėjimas tapo masinis, jame įsivyravo naujos kartos pasaulietinė inteligentija. Tautinio judėjimo židiniai kūrėsi Maskvos, Sankt Peterburgo ir Varšuvos universitetuose. Mažojoje Lietuvoje pradėta leisti lietuvišką periodinę spaudą (Aušra, Tėvynės Sargas, Varpas, Žemaičių ir Lietuvos apžvalga). Nuo XIX a. 9 dešimtmečio lietuvių inteligentai jau puoselėjo Lietuvos valstybės atkūrimo idėjas. Stiprėjančio tautinio judėjimo nepajėgė sustabdyti ir griežtas Aleksandro III valdymas (1881–1896 m.). Rusifikacinė politika patyrė nesėkmę.

1795-1914 m. Rusijos imperijos valdymas.

1803 m. balandžio 16 d. atkurta Vilniaus universiteto veikla – imperatoriaus Aleksandro I įsaku Vilniaus vyriausioji mokykla reorganizuota į Vilniaus imperatoriškąjį universitetą. Jis tapo Vilniaus švietimo apygardos centru.

1803 m. gegužės 30 d. patvirtintas Vilniaus universiteto ir Vilniaus švietimo apygardos mokyklų statutas. Švietimo apygarda apėmė teritoriją, kuri po Respublikos padalijimų su beveik 9 mln. gyventojų atiteko Rusijai: Vilniaus, Gardino, Minsko, Mogiliavo, Vitebsko, Kijevo, Voluinės ir Podolės gubernijas. Universiteto ir jo apygardos veiklą kontroliavo valstybė per caro paskirtą universiteto kuratorių kunigaikštį Adomą Jurgį Čartoriskį. Jo priežiūroje Vilniaus universitetas tapo grynai lenkiška įstaiga ir Lietuvoje skleidė lenkišką kultūrą. Tuo metu universitetas turėjo 4 fakultetus: Fizikos ir matematikos, Medicinos, Moralinių ir politinių mokslų bei Literatūros ir laisvųjų menų.

1807 m. Napoleonas Bonapartas iš Prūsijos atimtų lenkų ir lietuvių žemių sukūrė Varšuvos Kunigaikštystę, kuri gyvavo iki 1815 m., kada atiteko Rusijai ir buvo pavadinta Lenkijos Karalyste.

1811 m. Dionizas Poška sodyboje Bitėnuose(Šilalės r.) įrengė pirmąjį kraštotyros muziejų Lietuvoje baubliuose.

1812 m. birželio 21 d. Prancūzijos imperatorius Napoleonas I Bonapartas užėmė Vilkaviškį. Prie Vilkaviškio prancūzų Didžioji armija (apie 250 tūkst. žmonių) kelias dienas ilsėjosi, o prieš pat žygį į Rusiją mieste surengė paradą. Miesto aikštėje maršalas, prancūzų kariuomenės štabo viršininkas Louis-Alexandre’as Berthier paskelbė Napoleono pasirašytą atsišaukimą į karius, kuris faktiškai reiškė karo Rusijai paskelbimą.

1812 m. birželio 24 d. Prancūzijos imperatoriaus Napoleono I vadovaujama Didžioji armija ties Tilže, Kaunu, Prienais ir Gardinu persikėlė per Nemuną ir pradėjo karą su Rusija.

1812 m. birželio 28 d. Prancūzijos imperatoriaus Napoleono vadovaujama Didžioji armija nesutikdama didesnio pasipriešinimo užėmė Vilnių. Pirmajam įžengti į miestą imperatorius leido kunigaikščio Dominyko Jeronimo Radvilos ulonų pulkui. Mieste Napoleonas I išbuvo 19 dienų.

1812 m. birželio 28 d. prie Deltuvos įvyko didžiausios Lietuvos teritorijoje Prancūzijos ir Rusijos karo kautynės. Prancūzams ilgiau priešinosi tik Piotro Vitgenšteino vadovaujamas rusų pėstininkų pirmasis korpusas.

1812 m. liepos 1 d. prancūzų armijos užimtoje Lietuvoje Napoleono įsaku sudaryta administracinė valdžia – LDK laikinoji vyriausybės komisija, kuriai tapo pavaldžios departamentais pavadintos Vilniaus, Gardino ir Minsko gubernijos bei Balstogės sritis. Komisiją sudarė 7 Lietuvos dvarininkai, ji turėjo tvarkyti krašto reikalus ir parūpinti armijai maisto.

1812 m. liepos 14 d. Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė su sostine Vilniumi, atkurta Napoleonui užėmus Lietuvą, formaliai prijungta prie Varšuvos kunigaikštystės. Vilniaus universiteto studentų iniciatyva Vilniaus katedroje iškilmingai pasižadėta atnaujinti uniją su Lenkija, tokį aktą paskelbė ir aukščiausioji Lietuvos valdymo institucija Lietuvos laikinoji komisija.

1813 m. sausio 6 d. caras Aleksandras I Vilniuje pasirašė manifestą apie pergalingą karo su Napoleonu I pabaigą. Lietuvos bajorams, bendradarbiavusiems su prancūzais, paskelbta amnestija.

1817 m. pradėjo kurtis įvairios studentų ir inteligentijos draugijos – slaptos organizacijos: Šubravcų, Filomanų, Mokslo, Bičiulių ir kt.

1818 m. Karaliaučiuje išspausdinta Kristijono Donelaičio poema „Metai“, parašyta 1765-1775 m., kurios rankraštį surado ir parengė spaudai Liudvikas Rėza.

1822 m. rugpjūtį caro įsaku visoje Rusijoje uždrausta masonų ir kitų draugijų, į kurias stojant reikia duoti specialią priesaiką, veikla.

1822-1823 m. Vilniuje išspausdinti pirmieji Adomo Mickevičiaus poezijos tomeliai.

1823 m. Simonas Stanevičius žemaičių tarme parašė odę „Šlovė Žemaičių“.

1824 m. Kajetonas Nezabitauskis-Zabitis išleido modernų tiems laikams lietuvišką elementorių.

1830 m. lapkričio 29 d. prasidėjo buvusios Abiejų Tautų Respublikos išsivadavimo iš Rusijos imperijos sukilimas, Lenkijoje vadinamas Lapkričio sukilimu. Jį pradėjo Varšuvos pėstininkų karininkų mokyklos slaptos organizacijos nariai, kurie užėmė Lenkijos karalystės ginkluotųjų pajėgų vado, caro Nikolajaus I brolio rezidenciją Belvederyje. Kitą dieną sukilėliai užėmė Varšuvą, gruodžio pradžioje Rusijos kariuomenė iš Lenkijos karalystės pasitraukė.

1831 m. kovo 25 d.  prasidėjo sukilimas Žemaitijoje. Sukilėliai užėmė Raseinius ir sudarė Raseinių apskrities laikinąją valdžią. Jų kariuomenės vadu buvo paskirtas Benediktas Kalinauskas.. Kovo 28 d. 1831 m. sukilimo Žemaitijoje dalyviai užėmė Telšius. Per kelias artimiausias dienas sukilimas apėmė Kauno, Telšių ir Šiaulių apskritis, Utenos apylinkes.

1831 m. kovo 29 d. Dusetose Emilija Pliaterytė su pusbroliu sutelkė 200 raitų šaulių, 60 raitininkų, kelis šimtus dalgiais ir medžiokliniais šautuvais ginkluotų pėstininkų ir pradėjo ginkluotą kovą prieš rusų priespaudą. Tą pačią dieną pasipriešinimas apėmė visą Upytės (Panevėžio) apskritį.

1831 m. birželio 19 d. ant Panerių kalvų įvyko lemiamos sukilėlių kautynės su rusais dėl Vilniaus miesto. Vilniaus generalgubernatorius mūšiui buvo sutelkęs apie 26 tūkst. karių, sukilėliams vadovaujantis Antanas Gelgaudas jų turėjo tik 12 600. Trys sukilėlių kolonos, žygiuojančios nuo Trakų, Kernavės ir Nemenčinės, veikė nevieningai ir Rusijos kariuomenė jas vieną po kitos sumušė. Apie 600 sukilėlių žuvo, dar apie 600 pateko į nelaisvę.

1831 m. liepos  8 d. iš Lietuvos besitraukianti Lenkijos karalystės kariuomenė ir vietos sukilėliai dar kartą pamėgino atsiimti rusų užimtą Šiaulių miestą. Po 10 val. trukusio mūšio sukilėliai pasitraukė į Kuršėnus, kur įvyko paskutinis1830–1831 m. sukilimo vadų pasitarimas. Jame buvo nutarta pasidalijus į tris grupes trauktis į Lenkiją.

1832 m. gegužės 1 d. caras Nikolajus  I įsaku uždarė Vilniaus universitetą. Vietoje universiteto atidarytos Vilniaus medicinos-chirurgijos akademija ir Vilniaus Romos katalikų dvasinė akademija. Palikti Vilniuje aukštąją medicinos mokyklą nuspręsta dėl aukšto lygio medicinos mokslo bazės, nes Rusijai, ypač jos kariuomenei, labai trūko kvalifikuotų medikų.

1840 m. liepos 7 d. Rusijos caras Nikolajus I panaikino Lietuvos Statuto galiojimą, Lietuvos teismuose pradėta taikyti Rusijos teisė. Lietuvos vardas išbrauktas iš Vilniaus ir Gardino gubernijų pavadinimų.

1845 m. Peterburge J.Laukio slapyvardžiu išėjo Simono Daukanto „Būdas senovės lietuvių, Žemaičių ir kalnėnų“ – pirmoji lietuviška Lietuvos kultūros istorija.

1846 m. Laurynas Ivinskis pradėjo leisti lietuviškus kalendorius.

1850 m. Motiejus Valančius tapo Žemaičių(Telšių) vyskupu. Tuo pačiu vyskupystėje prasidėjo lietuvybės populiarinimo epocha.

1854 m. Lietuvoje nutiesta pirmoji telegrafo linija, Nemunu pradėjo kursuoti pirmieji garlaiviai. Klaipėdą nusiaubė didysis gaisras.

1855 m. Vilniuje įsteigtas Senienų muziejus.Jis laikomas Lietuvos nacionalinio muziejaus pirmtaku.

1858 m. Motiejaus Valančiaus iniciatyva visame krašte pradėjo kurtis blaivybės brolijos, kurios uždraustos 1864 m.

1860 m. rugsėjo 17 d. (pagal senąjį Julijaus kalendorių – rugsėjo 4-ąją) į Vilnių iš Daugpilio, tuomet vadinto Dinaburgu, atvyko pirmasis traukinys.

1861 m. valstiečių reforma. Rusijos imperijoje įvykdyta reforma, kuria panaikinta baudžiava. Bendraisiais nuostatais valstiečiams suteikta asmens laisvė, teisė disponuoti savo turtu, įsigyti kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą, rinktis verslą, kreiptis į teismą, sudaryti sutartis, spręsti šeimos klausimus.

1862 m. Priėmus valstiečių reformą, dvaruose kilo neramumų. Be to, Lenkijoje ir Lietuvoje vėl brendo sukilimas. Rusijos valdžia ėmėsi karinių ir policinių priemonių. Į kai kuriuos dvarus buvo įvesta kariuomenė, 1862 08 Kauno gubernijoje dėl politinių religinių manifestacijų paskelbta karo padėtis.

1863 m. vasario 1 d. Lietuvoje prasidėjo sukilimas kai Lietuvos provincijos komitetas pasiskelbė įvedąs savo valdžią ir taip palaikė sausio 22 d. Lenkijoje jau prasidėjusią kovą prieš carinę Rusiją.

1863 m. vasario 2 d. prie Čystos Būdos (Marijampolės apskr.) kovos veiksmai prasidėjo. Nedidelis daugiausia dalgiais ginkluotų sukilėlių būrys, susikovęs su Dvyliktojo husarų pulko eskadronais, buvo nugalėtas, apie 30 sukilėlių žuvo. Vilniaus apskrityje vienas pirmųjų pradėjęs veikti Liudviko Narbuto vadovaujamas sukilėlių būrys (jame buvo ir dailininkas M. E. Andriolis su atsivestais savanoriais Vilniaus miestiečiais) kovėsi prie Rūdninkų, Dubičių (čia Liudvikas Narbutas žuvo, būrys buvo išblaškytas). Kauno gubernijoje pirmasis ginkluotą kovą pradėjo A. Mackevičiaus sukilėlių būrys (apie 300 žmonių), Vilniaus gubernijos Švenčionių apskrityje – Stanislovo Buchoveckio ir Felikso Visloucho būrys.

1863 m. balandžio 7 d. Dideles sukilėlių jėgas suvienijo Z. Sierakauskas. Atvykęs į Vilnių jis tapo Lietuvos sukilėlių kariniu viršininku ir Kauno vaivada. Jo vadovaujama sukilėlių rinktinė apie 2500 žmonių) 1863 m. balandžio 21 d. Raguvos miškuose privertė trauktis Rusijos kariuomenės pėstininkų kuopą ir ulonų eskadroną.

1863 m. gegužės 3 d.  Sukilėlių rinktinė trimis kolonomis patraukė Biržų link. Čia atvykusios Z. Sierakausko ir B. K. Koliškos sukilėlių rinktinė gegužės 7 d. prie Medeikių susikovė su Rusijos kariuomenės daliniu ir privertė jį trauktis, bet gegužės 8 d. ties Gudiškiu (Biržų kautynės) jas puolė generolo Ivano Ganeckio rinktinė. 4 valandas trukusį mūšį sukilėliai pralaimėjo. Netrukus po mūšio atvykusi A. Mackevičiaus kolona ir sukilėlių štabo viršininko I. Leskauskio vadovaujami pirmųjų kolonų likučiai gegužės 9 d.  prie Šniurkiškių palivarko (į rytus nuo Biržų) buvo sumušti. Sunkiai sužeistas Z. Sierakauskas, B. K. Koliška ir kai kurie kiti vadai pateko į nelaisvę.

1863 m. gegužės 13 d.  Pasiųstas malšinti 1863–1864 m. sukilimo Michail Muravjov paskirtas Šiaurės vakarų krašto vyriausiuoju viršininku, arba Vilniaus generalgubernatoriumi (pareigas ėjo iki 1865 m. balandžio 29 d.) su itin dideliais įgaliojimais.

1863 m. birželio 27 d. Vilniuje viešai pakarti Zigmantas Sierakauskas ir Boleslovas Kolyška.

1863 m liepą sukilėlių vadu Lietuvoje ir Baltarusijoje tapo. K.Kalinauskas. A.Mackevičius buvo paskirtas Kauno gubernijos sukilėlių organizatoriumi. 1863 m. liepą–lapkritį vyko atkaklūs mūšiai visoje Lietuvoje: Kauno, Vilniaus ir Augustavo gubernijose. Vasaros pabaigoje sukilimas ėmė silpti:  iki gruodžio mėn. baigėsi kovos Vilniaus ir Augustavo gubernijose. 

1863 m. lapkričio 26 d. prie Vilkijos įvyko paskutinis kunigo Antano Mackevičiaus vadovaujamo sukilėlių būrio mūšis su rusais. A.Mackevičius buvo suimtas ir pėsčias nuvarytas į Kauną, gruodžio 28 d. pakartas Kaune.

1864 m. pradžioje Organizuotas sukilimas baigėsi, suėmus ir kovo 22 d, Vilniuje pakorus K.Kalinauską. Kauno gubernijoje nedideli sukilėlių būriai dar kovojo iki 1864 m. rugsėjo mėn.

Nuo 1864 m.  pradėta įgyvendinti vadinamųjų rusų pradų atkūrimo programą. Visas Rusijos imperijos aneksuotas ATR žemes imta skelbti nuo amžių rusų žeme. Vietos gyventojams katalikams uždrausta be valdžios leidimo pirkti žemę. Buvo steigiamos rusiškos pradinės mokyklos, lietuviams krašte uždrausta gauti valstybines valdininkų ir tarnautojų pareigas.

1864 m. rugpjūčio 8  d. Vilniaus generalgubernatoriaus įsaku uždaryti bernardinų ir pranciškonų vienuolynai.

1864 m. spalio 22 d. Vilniuje buvo uždegti pirmieji dujiniai žibintai. Bijodamas Vilniaus krašte stiprėjančių revoliucinių nuotaikų leidimo skubiai įvesti dujinį apšvietimą mieste paprašė generalgubernatorius Michailas Muravjovas. Tuo tikslu Vilniuje buvo pastatytas dujų fabrikas. Gatvės iš pradžių buvo apšviečiamos tik iki vidurnakčio ir tik tada, kai nešviesdavo mėnulis. Vasarą žibintų nedegdavo.

1864–1904 m. Lietuvių spaudos draudimas, Rusijos imperijos valdžios draudimas spausdinti, įvežti iš užsienio ir platinti lietuviškus leidinius lotynišku raidynu. M. Muravjovo nurodymu graždanka (reformuotas kirilicos variantas) išleistas lietuviškas elementorius ir caro Aleksandro II įsako dėl valstiečių reformos Lenkijos karalystėje lietuviškas vertimas. 1864 m. birželį M. Muravjovas Vilniaus cenzūros komitetui įsakė nepraleisti nė vieno lietuviško elementoriaus, rašyto kitaip nei graždanka, 1864 m. lapkritį – nė vieno lietuviško kalendoriaus ir grožinės literatūros kūrinio.

1865 m. rugpjūčio 25  d. Michailo Muravjovo įpėdinis Vilniaus generalgubernatorius Konstantinas Kaufmanas paskyrė lietuviškoms knygoms peržiūrėti komisiją, kuri paskelbė, jog visa lietuviška raštija per pastaruosius 30 metų tarnavo revoliucinei propagandai, o jai vadovavęs vyskupas Motiejus Valančius.

1865 m.  rugsėjo 13 d. Vilniaus generalgubernatoriaus Konstantino Kaufmano prašymu Rusijos vidaus reikalų ministras Piotras Valujevas slaptame aplinkraštyje visiems Rusijos spaustuvių, litografijų ir chromolitografijų savininkams įsakė nespausdinti lietuviškų raštų lotyniškomis raidėmis ir visose gubernijose neleisti draudžiamą spaudą įvežti, pardavinėti ir platinti. Rašte nurodė išspausdintuosius raštus konfiskuoti.

1867 m. gegužės 24 d. oficialiai atidaryta Vilniaus viešoji biblioteka. Tą pačią dieną joje apsilankė caras Aleksandras II – šis įvykis užfiksuotas dailininko Ivano Trutnevo paveiksle „Caro Aleksandro II apsilankymas Vilniaus viešojoje bibliotekoje“. Biblioteka buvo įkurta pertvarkius uždarytą Vilniaus senienų muziejų ir prie jo veikusį Skaitymo kabinetą. 1919 m. pradžioje biblioteka buvo reorganizuota į Lietuvos centrinį knygyną, iš kurio išaugo Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka.

1867-1869 m. Žemaičių vyskupas M. Valančius atsisakė aprobuoti graždanka leidžiamas maldaknyges. Suorganizavo slaptą lietuviškų religinių knygų leidybą Mažojoje Lietuvoje ir jas į Didžiąją Lietuvą gabenančių knygnešių tinklą .

1868 m. prasidėjo masinė ekonominė emigracija iš Lietuvos į JAV.

1872 m. Lietuvoje panaikinta karo padėtis.

Nuo 1872 m. buvo vykdoma teismų reforma: įvesta taikos teisėjų institucija, 1883 m. įkurti Vilniaus ir Kauno apygardų teismai bei Vilniaus teismo rūmai apeliacinėms ir politinėms byloms.

1883 m. kovas. Ragainėje pradėtas leisti pirmas lietuviškas Lietuvai skirtas žurnalas  „Aušra“. Nustojo eiti  1886 m. birželį

1886 m. lapkričio 19 d. trys eskadronai kazokų, vadovaujamų Kauno gubernatoriaus, išvaikė Alsėdžių valsčiaus Kęstaičių bažnyčios gynėjus. Parapijos žmonės pasipriešino Rusijos administracijos nutarimui uždaryti bažnyčią ir organizavo budėjimą prie jos. Tai buvo viena pirmųjų lietuvių atviro pasipriešinimo caro administracijai akcijų.

1888 m. spalio 22 d. Klaipėdoje, kuri tuo metu priklausė Prūsijai, pradėjo veikti pirmoji telefono stotis, aptarnaujanti 23 abonento linijas.

1889 m. (diena spėjama) išėjo laikraščiu vadinamo literatūros, politikos ir mokslo mėnesinio žurnalo „Varpas“ pirmasis numeris. Jame leidėjai informavo, kad kiekvienas naujas numeris pasirodys kiekvieno mėnesio 20 dieną. „Varpą“ įsteigė Varšuvos studentų draugijos „Lietuva“ nariai, vienas iš jų buvo Vincas Kudirka, kuris buvo idėjinis „Varpo“ vadovas ir vienas faktiškųjų redaktorių. Leidinys tęsė mėnraščio „Aušra“ tradicijas, kėlė tautinio atgimimo ir demokratijos idėjas. Iki 1905 m. leistas Tilžėje ir Ragainėje, Lietuvoje platintas nelegaliai.

1893 m. rugsėjo 13 d. Kražių gyventojai ėmė dieną ir naktį saugoti savo bažnyčią, kurią birželio mėnesį savo įsaku nurodė nugriauti caras Aleksandras III. Lapkričio mėnesį atsiųsti kazokai žiauriai susidorojo su bažnyčios gynėjais.

1893 m. lapkričio 21 d. į Kražius, kur parapijiečiai nuo rugsėjo vidurio budėjo prie bažnyčios, kad jos caro nurodymu nenugriautų, atvyko Kauno gubernatorius su 70 policininkų ir žandarų. Kražiečiai pasipriešino ir policininkus nugalėjo. Kitą rytą iš Varnių atvykę Dono kazokai išvadavo bažnyčios palėpėje užsibarikadavusį gubernatorių, jiems buvo leista siaubti Kražius. Dėl kazokų smurto žuvo ir nuo žaizdų mirė 9 žmonės, apie 50 buvo sužeista, 16 žmonių buvo nuplakta. Žinia apie įvykius, vadinamus Kražių skerdynėmis, Europoje sukėlė visuomenės pasipiktinimą. Kražių bažnyčia buvo uždaryta, bet nenugriauta, vėl pradėjo veikti 1910 m.

1896 m. rugsėjo 11 d. patvirtintos pirmosios automobilių judėjimo susisiekimo keliais taisyklės. Tą vasarą Lietuvoje buvo įregistruotas ir pirmasis automobilis – Rusijos susisiekimo ministerijos žinybai priklausantis „Panhard et Levassor“ markės 4 vietų lengvasis automobilis.

1897 m. liepos 3 d. dabartinio Bernardinų sodo Vilniuje Vasaros teatre įvyko pirmasis viešas kino seansas Lietuvoje. Buvo parodyti kino pradininkų Auguste’o ir Louis Lumière’ų filmai.

1895 m. pasirodė Maironio poezijos knygos „Pavasario balsai“ ir „Jaunoji Lietuva“.

1898 m. rugsėjo 15 d. žurnalo „Varpas“ šeštame numeryje pirmą kartą išspausdinta Vinco Kudirkos „Tautiškos giesmės“ žodžiai ir natos.

1899 m. rugpjūčio 20 d. pirmą kartą Lietuvoje viešai suvaidintas spektaklis lietuvių kalba „Amerika pirtyje“. Jis vyko Palangoje, ant jūros kranto stovinčioje grafo Tiškevičiaus daržinėje. Tuomet kurortinė Palanga priklausė Rusijos imperijos Kuršo gubernijai, kurioje negaliojo griežti antilietuviški įstatymai. Komediją Keturakio slapyvardžiu, anot literatūros tyrinėtojų, parašė broliai Antanas ir Juozas Vilkutaičiai arba vienas jų.

1899 m. lapkričio 13 d. Petrograde per lietuviams studentams šelpti surengtą koncertą Česlovo Sasnausko vadovaujamas choras pirmą kartą sugiedojo Vinco Kudirkos „Tautišką giesmę“.

 

Lietuvos istorija. Ikivalstybinis laikotarpis iki XIII a.

Lietuvos istorija. XIII amžius

Lietuvos istorija. XIV amžius

Lietuvos istorija. XV amžius

Lietuvos istorija. XVI amžius

Lietuvos istorija. XVII amžius

Lietuvos istorija. XVIII amžius

Lietuvos istorija. XX amžius

Lietuvos istorija. XXI amžius

 

Informacijos šaltinis:

  • Visuotinė lietuvių enciklopedija: https://www.vle.lt.
  • A.Gumuliauskas „Lietuvos istorija: įvykiai ir datos“ Mokymosi priemonė 168 psl. 2009 Šiauliai.
  • A.Šapoka „Lietuvos istorija“ Fotografuotinas leidinys 696 psl. 1989 Vilnius, leidykla „Mokslas“.
  • A.Bumblauskas „Senosios Lietuvos istorija 1009-1795“ 485 psl. 2005 Vilnius, R.Paknio leidykla.
  • Vikipedija - interneto enciklopedija.