Lietuvos istorija. XVIII amžius

Tuo pat metu, kai visur Europoje išaugo galingos absoliutiškosios monarchijos su didžiulėmis nuolatinėmis armijomis, Respublika gyveno visiško pakrikimo laikus. Armijos ji beveik jokios neturėjo. 1717 m. Lenkijai buvo nustatyta 18000 kariuomenės, o Lietuvai 6000, bet iš tikro jos nebuvo nė pusės to skaičiaus, nes nebuvo pinigų jai išlaikyti.
Valdant S. Leščinskiui labai sumažėjo Lietuvos prekyba su užsienio šalimis, nes švedai buvo užvaldę ir uždarę Lietuvos uostus. Didikų Oginskių vadovaujama Lietuvos bajorų grupuotė rėmė teisėtą Abiejų Tautų Respublikos valdovą Augustą II, Leščinskio pusėje iš Lietuvos bajorijos buvo beveik tik didikai Sapiegos, todėl jis visiškos valdžios Lietuvoje neturėjo.

Valdant Augustui II dėl karų, didikų kovų, badmečių ir 1708–1711 m. maro 1/3 sumažėjo gyventojų, smuko ūkis, sumenko Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir visos ATR karinė galia ir politinė įtaka. ATR politinį gyvenimą vis labiau ėmė kontroliuoti Rusija, Prūsija, vėliau ir Austrija. Pats Augustas II turėjo planų dalį ATR atiduoti Prūsijai, kitą prijungti prie Saksonijos. 1697 m. priimtu coequatio iurium įstatymu buvo galutinai sulygintos Lenkijos ir Lietuvos bajorų bei valdžios institucijų teisės, lenkų kalba imta rašyti ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teismų dokumentus. XVIII a. pradžioje sumenkus Sapiegų galiai Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje nebeliko vienos itin įtakingos giminės, valstybės pareigūnai ėmė atstovauti didikų oligarchijai ir menkai gynė valstybės interesus.

Valdant Augustui III Abiejų Tautų Respublika labiausiai smuko. Dėl dažno naudojimosi liberum veto teise Seimas nieko negalėjo nutarti; kariuomenėje pašlijo drausmė, iro valstybės finansai. Abiejų Tautų Respubliką, ypač Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę, alino ir Septynerių metų karas (1756–63). Abiejų Tautų Respublika kentėjo nuo didikų grupuočių kovų ir užsienio valstybių intrigų.

1764 m. valdovu išrinktas Rusijos remiamas Stanislovas Augustas Poniatovskis ėmėsi reformų. Pastangos stiprinti valstybę kėlė Rusijos ir Prūsijos nepasitenkinimą, jos kišosi į ATR vidaus reikalus ir siekė užkirsti kelią reformoms. 1768–1772 m. pralaimėjus prieš Rusijos kišimąsi į ATR vidaus reikalus kovojančiai Baro konfederacijai, ATR buvo pirmą kartą pasidalyta Austrijos, Prūsijos ir Rusijos.

I padalijimas nesustabdė pastangų reformuoti valstybę. 1788–1792 m. Varšuvoje posėdžiavęs Ketverių metų seimas priėmė nutarimą išvesti iš ATR teritorijos Rusijos kariuomenę, padidinti savo kariuomenę, apmokestino bajorų ir bažnyčių valdas ir kita. 1791 m. gegužės 3 d. Seimas priėmė Gegužės trečiosios konstituciją, kuri tautos valią skelbė valdžios šaltiniu. ATR tapo konstitucine monarchija.
Konservatyvioji bajorija priešinosi reformoms. 1792 m. susikūrė Targovicos konfederacija, kurią suorganizavo Rusijos imperatorė Jekaterina II. Karą su Rusija ATR pralaimėjo ir buvo jos okupuota. 1793 m. Prūsija ir Rusija pasirašė ATR II padalijimo sutartį.

1794 m. kovą Krokuvoje prasidėjo T. Kosciuškos vadovaujamas sukilimas, kurį Austrijos, Prūsijos ir Rusijos kariuomenės nuslopino. 1795 m. buvo įvykdytas ATR III padalijimas. ATR (ir LDK) kaip valstybė nustojo gyvavusi.

Nuo XVIII a. 3 dešimtmečio LDK ėmė plisti su jėzuitais konkuruojančių pijorų mokyklos, kuriose buvo daugiau dėstoma gamtos ir visuomenės mokslų dalykų, mokiniai ugdomi pilietine dvasia. XVIII a. 3–4 dešimtmetyje pradėjo kurtis žinių skleidimo sistema. Vilniaus universiteto spaustuvė pradėjo kasmet spausdinti kalendorių-skaitinių knygas. 1760 m. Vilniuje išspausdinti pirmieji laikraščiai (lenkų kalba).

18 a. pabaigoje LDK vidurinėse ir aukštosiose mokyklose vyravo lenkų kalba.  Lietuvių, baltarusių ir ukrainiečių kalbos buvo laikomos prastuomenės kalbomis. Lietuvių kalba išliko tik pradinėse mokyklose.

 

1697–1706 m. Didysis kunigaikštis ir Lenkijos karalius Augustas II „Stiprusis”

Saksonijos kurfiursto Johano Georgo III ir Danijos bei Norvegijos princesės Anos Sofijos sūnus.

Būdamas Saksonijos absoliutinis valdovas siekė tokiu tapti ir ATR. Pasinaudojęs XVII a. pabaigoje vykusiomis Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didikų Sapiegų ir Oginskių grupuočių kovomis į Lietuvą įvedė saksų kariuomenę; ji turėjo kovoti su Sapiegomis.

Norėdamas atsiimti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (kartu su Lenkija) valdytas ir švedų užimtas Pietų Estiją bei Latvijos Vidžemę 1698 m. su Petru I sudarė antišvedišką sutartį. Saksų įsiveržimu į Vidžemę ir Rygos apgultimi prasidėjo Šiaurės karas (1700–1721 m.).

1700 m. spalio pab.  Valkininkų konfederacija. Valkininkų konfederacija – LDK bajorų ginkluota politinė sąjunga, sudaryta 1700 m. spalio mėn. pabaigoje Valkininkuose. Jos tikslas buvo kovoti prieš Sapiegų hegemoniją Lietuvos Didžiojoje Kunigaikšystėje.

1700 m. lapkričio 18 d. Valkininkų mūšis. Įvyko pagrindinis Valkininkų mūšis tarp reguliariosios LDK kariuomenės, vadovaujamos Sapiegų ir konfederacijos bajorų. Konfederatai paskelbė Sapiegas krašto išdavikais, konfiskavo jų dvarus ir turtus, pašalino iš valstybinių pareigų. Mūšį laimėję konfederacijos vadai Mykolas Servacijus Višnioveckis ir Grigalius Antanas Oginskis pradėjo kontroliuoti situaciją, tapo neoficialiais naujojo karaliaus Augusto II atstovais.

1700–1721 m. Šiaurės karas. Šiaurės karas įvyko tarp Rusijos, Danijos-Norvegijos ir Saksonijos-Abiejų Tautų Respublikos unijos koalicijos (nuo 1715 m. prie jos prisijungė Prūsija ir Hanoveris) ir Švedijos nuo 1700 iki 1721 m.  Karo pasekmės – Švedijos įtaka Baltijos jūroje smarkiai sumažėjo, švedams praradus teritorijas jūros pakrantėje (Livonijoje, Estijoje, Vokietijoje), tuo tarpu Rusija tapo viena iš didžiųjų Europos valstybių.
Augusto II vadovaujama Saksonijos kariuomenė įsiveržė į Vidžemę ir 1700 m vasarį apgulė Rygą. Iš pradžių karas antišvediškai koalicijai buvo nesėkmingas. Švedijos kariuomenė (vadas karalius Karolis XII) 1700 m. lapkričio 30 d. Narvos mūšyje sumušė Rusijos kariuomenę, 1701 m. liepos 19 d. mūšyje prie Rygos – saksus, 1701 m. liepą–rugsėjį įsiveržė į Lietuvą (neva saugoti didikų Sapiegų, prašančių Švedijos globos, dvarų), gruodžio 20 d.  užėmė Kauną,1702 m. balandžio 5 d. Vilnių, vėliau – didumą Lenkijos.

1701-1871 m. Klaipėda priklausė Prūsijos karalystei.

1701 m. vasario 26 d. Biržų pilyje Rusijos caras Petras I ir ATR valdovas, Saksonijos kiurfiurstas Augustas II pasirašė sutartį, kuria Šiaurės kare sudarė antišvediškąją koaliciją. Buvo numatyta, kad pergalės prieš Švediją atveju Saksonijai atiteks buvusios Livonijos dalis, o Rusijai – Ingrija, Karelija ir Narva. Biržų sutartis neteko reikšmės, kai liepos viduryje švedai netoli Rygos sumušė sąjungininkus ir įsiveržė į Lietuvą.

1703 m. kovo 19 d. netoli Latvijos sienos, prie Saločių, įvyko LDK ir Rusijos kariuomenių mūšis su švedų armija. Nesuderinę veiksmų sąjungininkai švedams pralaimėjo.

1704 m. vasario 16 d. Švedijos šalininkai pašalino iš ATR sosto Augustą II ir liepos 12 d. valdovu paskelbė Stanislovą Leščinskį.

1704 m. rugpjūčio 30 d. Narvoje sudaryta Abiejų Tautų Respublikos ir Rusijos sutartis dėl bendrų veiksmų prieš Švediją per Šiaurės karą.

1705 m. pradžioje Rusijos kariuomenės rinktinės pasiekė Kauną, o pagrindinės jėgos (daugiau kaip 60 000 žmonių, vadas caras Petras I) liepos 25  d. užėmė Vilnių. Švedijos kariuomenė Valkininkų mūšyje 1706 m. gegužės 5 d. sumušė G. A. Oginskio grupuotės ir Rusijos kariuomenės dalis ir vėl užėmė Vilnių.

1706 m. rugsėjo 24 d. Augustas II sudarė su Karoliu XII Altranstädto sutartį, atsisakė ATR sosto, nutraukė sąjungą su Petru I. 1707 m. Rusijos kariuomenė užėmė dalį Lietuvos, bet 1708 m. vasarį pasitraukė iki Biarezinos. 1708 m. vasario 21 d. Švedijos kariuomenė užėmė Vilnių.

1704–1709 m. Didysis kunigaikštis ir Lenkijos karalius Stanislovas Leščinskis.  

Tėvas Rafalis, buvo Poznanės vaivada.

Reikšmė Lietuvai Valdant S. Leščinskiui labai sumažėjo Lietuvos prekyba su užsienio šalimis, nes švedai buvo užvaldę ir uždarę Lietuvos uostus. Didikų Oginskių vadovaujama Lietuvos bajorų grupuotė rėmė teisėtą Abiejų Tautų Respublikos valdovą Augustą II, Leščinskio pusėje iš Lietuvos bajorijos buvo beveik tik didikai Sapiegos, todėl jis visiškos valdžios Lietuvoje neturėjo.

 

 

 

1697–1706 m. Didysis kunigaikštis ir Lenkijos karalius Augustas II „Stiprusis”

Saksonijos kurfiursto Johano Georgo III ir Danijos bei Norvegijos princesės Anos Sofijos sūnus.

Valdant Augustui II dėl karų, didikų kovų, badmečių ir 1708–11 maro 1/3 sumažėjo gyventojų, smuko ūkis, sumenko Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir visos ATR karinė galia ir politinė įtaka, iro valdymo sistema (iš 1717–33 vykusių 18 ATR seimų 13 iširo). ATR politinį gyvenimą vis labiau ėmė kontroliuoti Rusija, Prūsija, vėliau ir Austrija. Pats Augustas II turėjo planų dalį ATR atiduoti Prūsijai, kitą prijungti prie Saksonijos. 1697 priimtu coequatio iurium įstatymu buvo galutinai sulygintos Lenkijos ir Lietuvos bajorų bei valdžios institucijų teisės, lenkų kalba imta rašyti ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teismų dokumentus. 18 a. pradžioje sumenkus Sapiegų galiai Lietuvos Didžiojoje

Kunigaikštystėje nebeliko vienos itin įtakingos giminės, valstybės pareigūnai ėmė atstovauti didikų oligarchijai ir menkai gynė valstybės interesus.

1708–1711 m. maro epidemija Lietuvoje.

1709 m. spalio 20 d. buvęs Abiejų Tautų Respublikos valdovas Augustas II ir Rusijos caras Petras I sudarė Torunės sutartį, kuria Petras I pažadėjo padėti Augustui II atgauti ATR sostą. Respublikos Seimas Varšuvoje, remdamasis šia sutartimi, 1710 m. pradžioje Stanislovą Leščinskį pašalino iš sosto. Prieš tai 1709 m. liepos 8 d. Poltavos mūšyje Rusijos kariuomenė sumušė Švedijos kariuomenę.

1713 m. Augustas II į ATR vėl įvedė saksų kariuomenę, kurią išlaikė lietuvių ir lenkų lėšomis.

1715 m. LDK susidarėTarnogrodo konfederacija, pradėjusi ginkluotą pasipriešinimą prieš plėšikaujančią saksų kariuomenę.

1717 m. vasario 1 d. Nebylusis seimas. Varšuvoje įvykęs Abiejų Tautų Respublikos Seimas. Seimas „nebyliuoju“ pramintas dėl to, nes pagal išankstinį susitarimą jame buvo leista kalbėti tik Seimo maršalui (maršalkai) Stanislovui Leduchovskiui ir perskaityti parengtus nutarimų projektus – taip norėta apsisaugoti nuo galimo Seimo darbo nutraukimo pasinaudojus „liberum veto“ teise. Nebylusis seimas priėmė svarbius sprendimus, reguliuojančius ATR santykius su Saksonija, iždo ir kariuomenės reikalus, seimelių veiklą, suvaržė nekatalikų teises. Saksonijos ministrams uždrausta kištis į ATR vidaus ir užsienio politiką. Valdovą įpareigojo pasirašinėti dokumentus, skirtus Lenkijai ir Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei, tik jam būnant Lenkijoje ar Lietuvoje. Į ATR uždrausta įvesti Saksonijos kariuomenę, o iš Lenkijos ar Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teritorijos – pradėti puolamąjį karą. Lenkijos kariuomenė sumažinta iki 18 000 etatų (apie 12 000 karių, nes iš numatytų etatų mokėtos dar ir algos karininkams, buvo išlaikoma artilerija). Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kariuomenė sumažinta iki 6200 etatų (apie 4000 karių).

1721 m. Ništato taika – Šiaurės karo pabaiga. Ništato taika - tai 1721 m. rugsėjo 10 d. pasirašyta taikos sutartis tarp Rusijos ir Švedijos, užbaigusi Šiaurės karą. Pagal ją Rusija gavo priėjimą prie Baltijos jūros per dabartinę Estiją ir Latviją. Taip pat Petras I paskelbė Rusiją kaip imperiją.

1726 m. Vilniuje įkurta pirmoji su jėzuitais konkuruojančių pijorų mokykla, kurioje buvo daugiau dėstoma gamtos ir visuomenės mokslų dalykų, mokiniai ugdomi pilietiškumo dvasia.

1733 m. vasario 1 d. Varšuvoje mirė Augustas II.

1733 m.  rugsėjo 12 d. Stanislovas Leščinskis vėl buvo išrinktas Abiejų Tautų Respublikos valdovu.

 

1733 m. Didysis kunigaikštis ir Lenkijos karalius Stanislovas Leščinskis

Tėvas Rafalis, buvo Poznanės vaivada.

Stanislovui Leščinskiui valdant labai sumažėjo Lietuvos prekyba su užsienio šalimis (švedai buvo užvaldę ir uždarę Lietuvos uostus). Didikų Oginskių vadovaujama Lietuvos bajorų grupuotė rėmė teisėtą Abiejų Tautų Respublikos valdovą Augustą II, Stanislovo Leščinskio pusėje iš Lietuvos bajorijos buvo beveik tik didikai Sapiegos, todėl jis visiškos valdžios Lietuvoje neturėjo.

Per Abiejų Tautų Respublikos Įpėdinystės karą 1733–35 m. buvo pašalintas iš sosto, pabėgo į Prūsiją, o Abiejų Tautų Respublikos valdovu tapo Augustas III. Pagal 1738 m. Vienos taiką Stanislovas Leščinskis visiškai atsisakė pretenzijų į Abiejų Tautų Respublikos valdovus.

 

1734–1763 m. Didysis kunigaikštis ir Lenkijos karalius Augustas III Saksas

Tėvas Augustas II, motina Kristina Ebegrardina Brandenburg

Valdant Augustui III Abiejų Tautų Respublika labiausiai smuko. Dėl dažno naudojimosi liberum veto teise Seimas nieko negalėjo nutarti; kariuomenėje pašlijo drausmė, iro valstybės finansai. Abiejų Tautų Respubliką, ypač Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę, alino ir Septynerių metų karas (1756–63); per šį karą Prūsija užėmė Saksoniją (1756 10 15 ji kapituliavo), o Rusijos kariuomenė žygiavo per Lietuvą ir užėmė Prūsiją (1757 07 05 – Klaipėdą, 1758 01 22 – Karaliaučių). Abiejų Tautų Respublika kentėjo nuo didikų grupuočių kovų ir užsienio valstybių intrigų.

Nuo 1737 m. architektas Jonas Kristupas Glaubicas dirbo Vilniuje. Žymiausias Vilniaus baroko mokyklos kūrėjas. Daug prisidėjo prie Vilniaus atstatymo po 1737 m. ir 1748–49 m. gaisrų.

1740 m. gruodžio 27 d. Rusija ir Prūsija Sankt Peterburge 40-čiai metų pasirašė draugystės ir savitarpio pagalbos sutartį, kuria šalys įsipareigojo padėti viena kitai, jei kuri iš jų būtų užpulta trečiosios valstybės, pasiskelbė Abiejų Tautų Respublikos protestantų ir stačiatikių teisių gynėjomis ir susitarė neleisti jokioms kitoms valstybėms kištis į Respublikos reikalus. Tai buvo pirmoji iš Sankt Peterburgo sutarčių, kurios davė pradžią Prūsijos ir Rusijos sąjungai, kurios galutinis rezultatas buvo Abiejų Tautų Respublikos padalijimai.

1752 m. Vilniaus universiteto matematikos profesorius Tomas Žebrauskas suprojektavo ir įsteigė vieną pirmųjų Europoje ir ketvirtąją pasaulyje observatoriją. 1756 m. pirmasis nustatė Vilniaus geografinę platumą.

Septynerių metų karas vyko 1756–1763 metais Europoje ir jame dalyvavo visos galingiausios to meto Europos valstybės. Jame Didžiosios Britanijos, Prūsijos ir kelių smulkių Vokietijos valstybėlių sąjunga kovėsi su Austrijos, Prancūzijos, Rusijos, Saksonijos ir Švedijos koalicija. Abiejų Tautų Respublika karo metu liko neutrali, nors per ją žygiavo svetimos kariuomenės, o Rusija laikinai pakeitė sąjungininkus karo pabaigoje. Per karą kraštas labai nukentėjo nuo plėšimų, be to apyvartoje atsirado daugybė blogų pinigų. Neatitinkančius vertės pinigus kalė Prūsijos Frydrichas, vietinės kalvės, pinigus klastojo ir Brühl, įveždavo rusai.  Nuo suirutės ir karo daugiausia kentėjo valstiečiai: kariuomenė plėšė ir naikino jų turtą, juos pačius prievarta vertė kareiviais.

1759 m. išleistas pirmasis lietuvių kalbos elementorius.

1760 m. pradėjo eiti pirmi Lietuvos laikraščiai  – „Kurier Litewski“ ir „Wiadomosci literackie“, kuriuos leido Pranciškus Poprockis.

1763 m. spalio 5 d. Drezdene mirė  Augustas III.

1764 m. balandžio 11 d. Sankt Peterburge Rusija ir Prūsija pasirašė sutartį, kurios slaptais straipsniais įsipareigojo derinti šalių politiką Abiejų Tautų Respublikos atžvilgiu ir paremti Stanislovo Augusto Poniatovskio kandidatūrą į Respublikos sostą.

1764 m. rugsėjo 7 d. Abiejų Tautų Respublikos valdovu tapo Stanislovas Augustas Poniatovskis.

1764 m. Martyno Počobuto dėka baigta statyti Vilniaus astronomijos observatorija.

1764–1795 m. Didysis kunigaikštis ir Lenkijos karalius Stanislovas Augustas Poniatovskis

Tėvas Stanisławas Poniatovskis, motina Konstancija Čartoryska.

1764 m. valdovu išrinktas Rusijos remiamas Stanislovas Augustas Poniatovskis ėmėsi reformų: siekė panaikinti liberum veto finansų klausimais, keisti Seimo darbo tvarką, didinti kariuomenę, stiprinti valdžios aparatą. Įkurtos Lenkijos ir LDK Iždo komisija ir Karo komisija. Pastangos stiprinti valstybę kėlė Rusijos ir Prūsijos nepasitenkinimą, prisidengdamos disidentų (protestantų ir stačiatikių) teisių gynimu jos kišosi į ATR vidaus reikalus ir siekė užkirsti kelią reformoms. 1768–1772 m. pralaimėjus prieš Rusijos kišimąsi į ATR vidaus reikalus kovojančiai Baro konfederacijai, ATR buvo pirmą kartą pasidalyta Austrijos, Prūsijos ir Rusijos. 1773–1775 m. ATR Seimas buvo priverstas pripažinti teritorijų atidavimą.

I padalijimas nesustabdė pastangų reformuoti valstybę. 1775 m. Seimas įkūrė Nuolatinę tarybą. 1788–1792 m. Varšuvoje posėdžiavęs Ketverių metų seimas pradėjo esminius pertvarkymus: priėmė nutarimą išvesti iš ATR teritorijos Rusijos kariuomenę, padidinti savo kariuomenę, panaikinti Nuolatinę tarybą, apmokestino bajorų (10 %) ir bažnyčių (20 %) valdas ir kita. 1791 m. gegužės 3 d. Seimas priėmė Gegužės trečiosios konstituciją, kuri tautos valią skelbė valdžios šaltiniu. ATR tapo konstitucine monarchija.

Konservatyvioji bajorija priešinosi reformoms. 1792 m. susikūrė Targovicos konfederacija, kurią suorganizavo Rusijos imperatorė Jekaterina II. Karą su Rusija ATR pralaimėjo ir buvo jos okupuota. 1793 m. Prūsija ir Rusija pasirašė ATR II padalijimo sutartį.

1794 m. kovą Krokuvoje prasidėjo T. A. B. Kosciuškos vadovaujamas sukilimas, kurį Austrijos, Prūsijos ir Rusijos kariuomenės nuslopino. 1795 m. buvo įvykdytas ATR III padalijimas. ATR (ir LDK) kaip valstybė nustojo gyvavusi.

1765–1775 m.  Prūsijoje Kristijonas Donelaitis sukūrė poemą „Metai“.

1767-1768 m.  Radomo konfederacija. 1767 m. birželio 23 d. Lenkijos mieste Radome į konfederaciją susibūrė Čartoriskių reformų priešininkai. Konfederacijos maršalka buvo išrinktas Karolis Stanislovas Radvila. Tą pačią dieną konfederatai raštu paprašė Rusijos imperatorės Jekaterinos II tapti senosios tvarkos garante Abiejų Tautų Respublikoje.

1768 m. vasario 24 d. Varšuvoje posėdžiavęs seimas, paklusdamas Rusijos reikalavimams, Abiejų Tautų Respublikos stačiatikiams ir protestantams suteikė lygias su katalikais pilietines teises, o Jekateriną II pripažino ATR valstybinės santvarkos ir sienų garante. ATR „de facto“ tapo Rusijos protektoratu. Varšuvos sutartimi nepatenkinti ATR bajorai vasario 29-ąją Ukrainoje sudarė Baro konfederaciją.

1768–1772 m. Baro konfederacija. 1768 m. vasario 29 d. Podolėje, Baro mieste, susibūrė prieš Radomo konfederaciją ir Rusijos įtaką Respublikoje nukreipta konfederacija. 1768 m. liepos mėn. konfederatai veiklą pradėjo ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teritorijoje. Generalinės LDK konfederacijos su Baro vėliava vyriausiuoju maršalu buvo paskelbtas Mykolas Jonas Pacas. Konfederaciją rėmė didikai Juozapas Sapiega, Mykolas Kazimieras Oginskis, Karolis Stanislovas Radvila. Iki 1772 m. Baro konfederacijos veikla paplito visoje valstybėje, tačiau pagalbos iš Prancūzijos, Turkijos bei Austrijos nesulaukta. Rusijos kariuomenė palyginti lengvai sutriuškino konfederatų pajėgas.
1769 m. sudaryta Austrijos ir Prūsijos sutartis dėl bendrų veiksmų, kuri pripažino Rusijos įtakos sferą LDK.

1769 m. liepos 13 d. Žagarėje prasidėjo Šiaulių ekonomijos valstiečių sukilimas, kitą dieną apėmęs ir Joniškį. Valstiečiai sukilo, kai, be dirbamos žemės savininkui mokamo činšo, dar buvo įvestas lažas – prievolė dvi dienas per savaitę atidirbti dvare. Dėl nederliaus negalintys sumokėti mokesčių valstiečiai buvo plakami, iš jų buvo atimami gyvuliai. Sukilėliai po kaimus išsiuntinėjo raštą, raginantį visus prisidėti prie sukilėlių su bet kokiais ginklais. Sukilime iš viso dalyvavo apie 500 valstiečių.

1769 m. liepos 26 d. Šiaulių ekonomijos valstiečių sukilimui malšinti Abiejų Tautų Respublikos valdovas Stanislovas Augustas Poniatovskis į Šiaulius pasiuntė pirmuosius baudėjų būrius. Netrukus sukilimas ėmė slūgti, spalio viduryje visiškai įveiktas. Penki sukilimo vadai buvo nuteisti mirties bausme, dviem iš jų ji įvykdyta, kiti po nuplakimo įkalinti iki gyvos galvos.

1772 m. Pirmasis Lietuvos ir Lenkijos valstybės padalijimas. 1772 m. rugpjūčio 5 d. buvo pasirašyta trišalė Rusijos, Prūsijos ir Austrijos sutartis, pagal kurią Rusijai atiteko 92 000 km². Respublikos teritorijos (Polocko, Vitebsko, Mstislavlio vaivadijos, rytinė Minsko vaivadijos dalis, Latgala). Prūsija ir Austrija prisijungė dalį Lenkijos žemių. Prūsijai atiteko Pamarys ir Vakarų Prūsija bei Varmija. Austrija prisijungė Mažosios Lenkijos žemių ir Lvovą. Respublika neteko apie 35 % gyventojų ir maždaug 30 % teritorijos. 1773 m. Seimas ratifikavo padalijimą.

1773 m. spalio 14 d. įsteigiama Edukacinė komisija. Lietuvos vicekanclerio Jokimo Liutauro Chreptavičiaus ir Vilniaus vyskupo Ignoto Jokūbo Masalskio iniciatyva Abiejų Tautų Respublikos Seimas įkūrė Edukacinę komisiją švietimui organizuoti. Ją sudarė aštuoni nariai, vadinami komisarais, nuo 1776 m. narių buvo dvylika. Buvo renkami šešeriems metams ir kas dveji metai turėjo atsiskaityti Seimui. Edukacinė komisija laikoma pirmąja Europoje pasaulietine švietimo ministerija. Iki tol švietimui Lietuvoje ir Lenkijoje vadovavo jėzuitai.

1775 m. balandžio 1 d. Edukacinė komisija vyskupo Ignoto Masalskio siūlymu Vilniuje įsteigė pirmąją Lietuvoje mokytojų seminariją. Ji parapinėms mokykloms rengė mokytojus pasauliečius.

1781 m. lapkričio 24 d. įkurtas Vilniaus universiteto Medicinos fakultetas. Jo pirmuoju dekanu tapo italas Steponas Laurynas Bizijas. Prie fakulteto buvo prijungta Gardino medicinos mokykla, į Vilnių pervežti jos įrenginiai ir botanikos sodo augalai. Taip pat 1781 m. universiteto profesorius Žanas Emanuelis Žiliberas įkūrė  Vilniaus botanikos sodą.

1788–1792 m. Ketverių metų Seimas. 1788–1792 m. veikęs Abiejų Tautų Respublikos seimas, dar vadinamas Reformų seimu, kuris ruošė valstybės reformas ir naują valstybės konstituciją. 1791 m. gegužės 3 d. supaprastinta tvarka priimta Seimo konstitucija, pavadinta „Valdymo įstatymu“. Konstitucijai nepritarė reakcingi bajorai. Konstitucijoje buvo numatytos gyventojų luominės teisės ir pareigos bei valdžios sudarymo principai, pakeitę valstybės formą. Konstitucija garantavo bajorams visas privataus ir politinio gyvenimo teises ir prerogatyvas. Bajorų luomas apibrėžiamas kaip dvarininkų luomas.

1791 m. gegužės 3 d. pirmoji konstitucija. 1791 m. gegužės 3 d. Seimas priėmė naują Konstituciją, nustačiusią svarbiausius valstybės santvarkos organizavimo principus. Bajorų respublika su renkamu valdovu tapo konstitucine luomine monarchija. Konstitucija įteisino buržuazinį turto cenzo principą. Bežemiai bajorai neteko teisės dalyvauti seimeliuose, bet ją įgijo turtingesnieji miestiečiai. Konstitucija patvirtino miestų įstatymą, paskelbė valstybės globą laisviesiems valstiečiams, garantavo asmens laisvę į užsienį pabėgusiems ir grįžusiems valstiečiams. Gegužės 3 d. Konstitucija pakeitė ir valstybės politinę struktūrą. Vyriausioji valdžia buvo atiduota Seimui, panaikinta liberum veto teisė. Vykdomoji valdžia priklausė karaliui ir ministrų kabinetui, pavadintam Įstatymų sargyba. Karalius turėjo būti renkamas, tačiau iš valdančiosios dinastijos. Seimas išrinko 4 komisijas (ministerijas): Edukacijos, Policijos, Karo ir Iždo, bendras visai valstybei. Gegužės 3 d. konstitucija buvo pirmoji Europos ir antroji pasaulio šių laikų rašytinė konstitucija (pirmoji – 1787 m. JAV konstitucija). 

1791 m. spalio 20 d. Seimas priėmė Abiejų Tautų tarpusavio įžadą – Konstitucijos pataisą, kuri įtvirtino LDK teises ir statusą Abiejų Tautų Respublikoje. Įžadas skelbė, kad LDK ir Lenkija turės vienodai atstovų bendrose valstybinėse institucijose – Karo ir Iždo komisijose, joms pakaitomis ir vienodą laiką vadovaus abiejų šalių atstovai. Šalys turės po lygiai ministrų ir kitų pareigūnų su tais pačiais titulais ir ta pačia kompetencija. Abiejų Tautų tarpusavio įžadu Lenkijos karalystė ir Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė pradėtos traktuoti kaip dvi lygiavertės politinės partnerės.

1791 m. gruodžio 6 d. karalius Stanislovas Augustas Poniatovskis Telšiams suteikė Magdeburgo teisę ir Krokuvos vyskupo šv. Stanislovo herbą. Privilegijos originalas iki šiol saugomas Žemaičių „Alkos“ muziejuje Telšiuose.

1792 m. balandžio 27 d. Abiejų Tautų Respublikos konservatyvioji bajorija, aršiausiai besipriešinanti reformoms Respublikoje, Rusijos imperatorės Jekaterinos II sukviesta į Sankt Peterburgą, pasirašė konfederacijos manifestą. Gegužės 14 d. jis buvo paskelbtas Targovicoje, Ukrainoje. Jie pasiskelbė atkuriantys Respublikoje senąją valstybės santvarką ir naikinantys visas 1788–1792 m. reformas. Į pagalbą Targovicos konfederatai pasikvietė Rusijos kariuomenę.

1792 m. liepos 25 d. Rusijos kariuomenei sumušus Abiejų Tautų Respublikos kariuomenę bei okupavus Vilnių ir Varšuvą prie prorusiškos Targowicos konfederacijos prisidėjo ir karalius Stanislovas Augustas Poniatovskis.

1792 m. rugsėjo 11 d. Breste į Abiejų tautų generalinę konfederaciją susivienijo Rusijos remiami Gegužės 3-iosios konstitucijos priešininkai – Targovicos ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės konfederatai. LDK generalinei konfederacijai vadovavo Simonas ir Juozapas Kosakovskiai, Aleksandras Mykolas Sapiega ir Ignotas Jokūbas Masalskis. Jų vykdoma vidaus ir užsienio politika nepadėjo išsaugoti Respublikos teritorinio vientisumo ir valstybėje didino chaosą.

1793 m. Antrasis Lietuvos ir Lenkijos padalijimas. 1793 m. sausio 23 d. Peterburge buvo pasirašyta Antrojo Respublikos padalijimo sutartis tarp Rusijos ir Prūsijos. Rusijai atiteko Kijevo, Braclavo, Podolės, Minsko vaivadijų žemės, rytinė Vilniaus vaivadijos dalis, Brastos žemė ir rytinė Voluinės dalis. Prūsija gavo vakarines Lenkijos žemes su Gdansku, Torūne, Poznane. Respublika neteko maždaug pusės teritorijos. 1793 m. birželio 17 d. Gardine sušauktas Respublikos Seimas buvo priverstas patvirtinti padalijimą.

1793 m. lapkričio 23 d. patvirtinęs Abiejų Tautų Respublikos antrąjį padalijimą išsiskirstė paskutinis Respublikos Seimas, nuo birželio vidurio posėdžiavęs Gardine.

1793 m. Vilniaus universitete įsteigtos Architektūros(vadovavo Laurynas Gucevičius), 1797 m. – Tapybos ir piešimo ir katedros(vadovavo Petras Smuglevičius).

1794–1795 m. Tado Kosciuškos vadovautas sukilimas Lenkijoje ir Lietuvoje. 1794 m. kovo 24 d. Krokuvoje prasidėjo sukilimas prieš Targovicos konfederacijos įvestą tvarką ir Antrąjį padalijimą, kuriam vadovavo generolas Tadas Kosciuška. 1794 m. balandžio 16 d. sukilimas prasidėjo ir Lietuvoje. Pirmieji sukilo LDK kariuomenės daliniai Šiauliuose. 1794 m. balandžio 23 – 24 d. LDK sukilėliai užėmė Vilnių, paskelbė sukilimo aktą. Buvo sudaryta LDK sukilėlių vyriausybė. Iki birželio 25 d. sukilimas išplito visoje LDK teritorijoje. Inžinieriaus Jokūbo Jasinskio vadovaujami LDK sukilėliai veikė savarankiškai, kvietė ginti ne tik nepriklausomybę, bet ir kovoti dėl visų piliečių laisvės ir lygybės.1794 m. rugpjūčio 11 d. Rusijos kariuomenė malšindama sukilimą užėmė Vilnių. Rugsėjo mėn. pabaigoje – spalio mėn. viduryje ji užėmė visą Lietuvos teritoriją iki Nemuno. Prūsijos kariuomenė užėmė Užnemunę
1794 m. lapkričio 5 d. Lietuvos ir Lenkijos sukilėliai pralaimėjo prie Varšuvos. Lapkričio viduryje jų kariuomenės likučiams ėmus krikti 1794 m. sukilimas buvo visiškai nuslopintas.

1795 m. Trečiasis Lietuvos ir Lenkijos padalijimas. 1795 m. spalio 24 d. Sankt Peterburge buvo pasirašyta Rusijos, Austrijos ir Prūsijos sutartis dėl Trečiojo Respublikos padalijimo. Rusijai iš Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės atiteko Baltarusijos vakarinės žemės ir Lietuva (išskyrus Užnemunę), iš Lenkijos – Vakarų Voluinė ir Kuršo kunigaikštystė. Austrija užėmė lenkų žemes tarp Bugo, Vyslos ir Pilicos upių su Liublinu ir Krokuva, Prūsija – Užnemunę, dalį Palenkės ir Mazoviją su Varšuva. Lapkričio 25 d. buvo paskelbta, kad panaikinta Lenkijos ir Lietuvos valstybės karaliaus institucija, kiti titulai ir valstybės pilietybė. III padalijimas išbraukė Respubliką iš Europos valstybių sąrašo. 1797 m. sausio 26 d. Sankt Peterburge buvo pasirašytas Rusijos, Prūsijos ir Austrijos aktas, kuriuo galutinai teisiškai panaikinta Lenkijos ir Lietuvos valstybė.

1795 m. lapkričio 25 d. Abiejų Tautų Respublikos valdovas Stanislovas Augustas Poniatovskis pasirašė sosto atsisakymo (abdikacijos) aktą. Šio dokumento tekstą parašė Rusijos valstybės ir karo veikėjas, buvęs Rusijos ypatingasis pasiuntinys ir įgaliotasis ministras Abiejų Tautų Respublikoje Nikolajus Repninas. Po ATR Trečiojo padalijimo jis tapo Lietuvos generalgubernatoriumi.

1795-1914 m. Rusijos imperijos valdymas.

1795–1796 m.  Jekaterinos II valdymas.

1797 m.  iš Rusijos prijungtų LDK žemių įkurta Lietuvos gubernija (1801 m. suskirstyta į Lietuvos Vilniaus ir Lietuvos Gardino gubernijas).

1799 m. rugpjūčio 5 d. Žemaičių vyskupystėje įvestas Julijaus kalendorius.

 

Lietuvos istorija. Ikivalstybinis laikotarpis iki XIII a.

Lietuvos istorija. XIII amžius

Lietuvos istorija. XIV amžius

Lietuvos istorija. XV amžius

Lietuvos istorija. XVI amžius

Lietuvos istorija. XVII amžius

Lietuvos istorija. XIX amžius

Lietuvos istorija. XX amžius

Lietuvos istorija. XXI amžius

 

Informacijos šaltinis:

  • Visuotinė lietuvių enciklopedija: https://www.vle.lt.
  • A.Gumuliauskas „Lietuvos istorija: įvykiai ir datos“ Mokymosi priemonė 168 psl. 2009 Šiauliai.
  • A.Šapoka „Lietuvos istorija“ Fotografuotinas leidinys 696 psl. 1989 Vilnius, leidykla „Mokslas“.
  • A.Bumblauskas „Senosios Lietuvos istorija 1009-1795“ 485 psl. 2005 Vilnius, R.Paknio leidykla.
  • Vikipedija - interneto enciklopedija.