Lietuvos istorija. XIV amžius
XIV a. Lietuvos raidą ypač veikė nuolatiniai karai su Vokiečių ordinu. Į baltų žemes rengiami kryžiaus žygiai XIV a. viduryje virto Vakarų Europos riterių kryžiaus karais Baltijos regione. Karai stabdė LDK ūkio raidą, bet nuolatinė abiejų ordinų grėsmė darė įtaką Lietuvos politiniam vienijimuisi. Per karą su Vokiečių ordinu Lietuvos didieji kunigaikščiai imdavosi diplomatinių metodų. Didysis kunigaikštis Gediminas 1322–1324 m. laiškuose popiežiui, Šiaurės Vokietijos miestams ir vienuolijoms siūlė Lietuvos krikšto ir vidinės kolonizacijos idėjas.
Kita Gediminaičių diplomatijos kryptis – dinastinės vedybos – nemažai prisidėjo prie rusų žemių integracijos į LDK sėkmės. Nuo XIII a. pabaigos, pradėjus valdyti Gediminaičiams, įsigalėjo paveldima ir palyginti tvirta didžiojo kunigaikščio valdžia. XIII a. 4 dešimtmetyje LDK plotas buvo apie 70 000 km2, XIV a. pradžioje – apie 120 000 km2. XIV a. 1–2 ketvirtyje prie LDK prijungus Palenkę, Voluinę, Podolės dalį ir Polocko, Minsko, Vitebsko, Kijevo, Černigovo žemes (rutėnų, rusinų arba senrusių) jos plotas siekė iki apie 650 000 km2.
1385 m. Krėvos sutartimi ir 1386 m. Jogailos vedybomis su Lenkijos karaliene Jadvyga bei vainikavimu Lenkijos karaliumi prasidėjo kelis amžius trukusi Lenkijos ir LDK asmeninė unija. 1387 m. Jogaila pradėjo krikštyti Lietuvą. Taip buvo panaikinta LDK politinė ir kultūrinė izoliacija. Į LDK ėmė reikšti pretenzijas lenkų diduomenė, ją laikiusi Lenkijos Karūnos dalimi. LDK iškovojo savarankiškumą 1392 m. Astravos sutartimi ir 1401 m. Vilniaus–Radomo susitarimu Vytautui tapus Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu ir savarankišku valdovu.
1295–1316 m. Didysis kunigaikštis Vytenis.
Butvydo sūnus.
1307 m. – lietuviai iš Polocko išviję livoniečius, miestą prijungė prie Lietuvos Kunigaikštystės.
1316–1341 m. Didysis kunigaikštis Gediminas.
Butvydo sūnus, Vytenio brolis.
Reikšmingiausi LDK pasiekimai Gedimino valdymo laikotarpiu
1. Panaikinta LDK politinė izoliacija iš Vakarų Europos pusės.
2. Žymiai sustiprėjo LDK karinė galia.
3. LDK iš vidutinio dydžio valstybės tapo viena didesnių Europoje.
4. Vilnius(1323 m.) ėmė virsti europinio tipo miestu.
1320 m. liepos 27 d. – netoli dabartinių Varnių, tuomet vadintų Medininkais, įvyko Vokiečių ordino ir žemaičių mūšis. Žemaičiai netikėtai smogė plėšikaujantiems riteriams ir juos sutriuškino. Mūšis keletui metų sustabdė kryžiuočių puolimus. Medininkų mūšyje žuvo Vokiečių ordino maršalas, Rytų Pamario žemių užkariavimo iniciatorius, sudeginęs Veliuoną ir kitas žemaičių pilis, Heinrichas von Plötzke.
1322–1324 m. Lietuvos didysis kunigaikštis Gediminas išsiuntė laiškus popiežiui, Šiaurės Vokietijos miestams ir vienuolijoms. Laiškuose rašė, kad Lietuva priimtų krikščionybę, jei būtų sustabdyta kryžiuočių agresija, kvietė į Lietuvą atvykti amatininkus ir pirklius. Iš viso žinomi aštuoni Gedimino laiškai, rašyti lotynų kalba, išliko šešių laiškų nuorašai.
1323 m. sausio 25 d. – pirmasis Vilniaus, Lietuvos sostinės, paminėjimas. 1323 m. sausio 25 d. Gedimino laiške Liubeko, Sundo, Bremeno, Magdeburgo, Kölno ir kitų miestų piliečiams minimos mūsų mieste Vilniuje jau esančios dvi katalikų bažnyčios – tai yra pirmasis Vilniaus vardo paminėjimas istorijos šaltiniuose.
1323 m. spalio 2 d. Vilniuje didysis kunigaikštis Gediminas su Livonija sudarė taikos ir prekybos sutartį, kuria susitariančių šalių valdomos teritorijos paskelbtos taikos žemėmis, jų sausumos ir vandens keliai – laisvi be muitų abiejų šalių pirkliams. Šia taika LDK norėjo baigti karą su Livonijos ordinu ir stiprinti kontaktus su Rygos miestu. Livonija sutartį sudarė verčiama popiežiaus, nes Gediminas buvo pasižadėjęs krikštytis. Šia sutartimi pagoniška Lietuva buvo pripažinta tarptautiniu mastu, nes po metų popiežius ją patvirtino ir pareikalavo 4 metus jos laikytis.
1325 m. – Gedimino–Vladislovo I Lokietkos sutartis, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sutartis su Lenkija (1325), Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Lenkijos sutartis dėl sąjungos prieš Vokiečių ordiną. Sutartis sutvirtinta Vladislovo I Lokietkos sūnaus Kazimiero (nuo 1333 m. Lenkijos karalius Kazimieras III Didysis) ir Gedimino dukters Aldonos vedybomis.
1326 m. – Su popiežiaus žinia Lenkijos ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kariuomenių įvyko žygis į Brandenburgo markgrafystę.Tai pirmasis LDK valdovo bandymas prisidėti prie visos Europos politikos.
1329 m. – Jonas Liuksemburgas iš popiežiaus Jono XXII gavo leidimą 1329 m. surengti kryžiaus žygį į Žemaitiją. Jungtinės Vokiečių ordino bei Jono Liuksemburgo pajėgos įsiveržė į Žemaitiją. Buvo užimtos Aukaimio, Gedimino, Gegužės, Medvėgalio ir Žiesdytės pilys (jos sudarė Žemaičių gynybinių pilių sistemos pagrindą).
1331 m. – LDK prarado sąjungininką – Rygos arkivyskupiją, Livonijos ordinas atnaujino Aukštaitijos ir Polocko žemių puldinėjimą.
1336 m. vasario 24-25 d. – Kryžiuočių ordinas, talkinant Austrijos ir Prancūzijos riteriams, puolė Pilėnų pilį, vadovaujamą kunigaikščio Margirio. Tiksli Pilėnų vieta nenustatyta, dažnai ji tapatinama su Punios piliakalniu. Dėl priešo persvaros negalėdami ilgiau kovoti lietuviai, anot vokiečių kronikininkų, po kelių parų pilį padegė ir patys joje susidegino.
1337 m. – Šv. Romos imperijos imperatorius Liudvikas IV Bavaras padovanojo Vokiečių ordinui dar neužkariautą Lietuvą.
1338 m. rugpjūčio 14 d. – Galialaukių mūšis, lietuvių bei žemaičių ir Vokiečių ordino kariuomenių mūšis, įvykęs netoli Ragainės pilies. Vokiečių ordino kariuomenė palaužė lietuvių rikiuotę ir privertė juos trauktis, tačiau persekioti nepajėgė. Vokiečių ordino diplomato Vygando Marburgiečio veikiausiai perdėtais duomenimis, žuvo apie 1220 lietuvių, dalis pateko į nelaisvę, dauguma pasitraukė. Nors lietuviai pralaimėjo, Galialaukių mūšis parodė, kad Vokiečių ordinas nepajėgia pasiekti lemiamos pergalės, todėl kurį laiką karo žygių nerengė.
1338 m. lapkričio 1 d. – dešimčiai metų pasirašyta prekybos sutartis tarp Lietuvos ir Livonijos sureguliavo tarpusavio ūkio santykius ir garantavo dalinį Lietuvos valstybės sienų saugumą.
1341 m. – Gediminas mirė.
1341–1345 m. Didysis kunigaikštis Jaunutis.
Gedimino ir antrosios žmonos sūnus.
1345 m. – Algirdas su broliu Kęstučiu atėmė valdžią iš jaunesniojo brolio Lietuvos didžiojo kunigaikščio Jaunučio ir pats tapo didžiuoju kunigaikščiu. Už tai garantavo Kęstučiui paveldimas teises į Trakų kunigaikštystę, submonarcho statusą. Algirdas reprezentavo visą Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę ir labiau rūpinosi Rytų politika, Kęstutis priešinosi Vokiečių ordino agresijai, tvarkė santykius su Lenkija, Vengrija.
1345–1377 m. Didysis kunigaikštis Algirdas.
Gedimino sūnus. Vyresnis Jaunučio brolis.
Algirdo politika stiprino Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę, telkė lietuvių ir slavų jėgas, dėl to buvo atremta labiausiai jo valdymo laikotarpiu suintensyvėjusi agresija iš vakarų bei Aukso ordos antpuoliai. Algirdo valdoma Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė 14 a. 6 dešimtmečio antroje pusėje pasiekė didžiausią galią per visą Lietuvos valstybingumo istoriją. Ji tapo stipresnė nei kitos Vidurio Europos rytų ir Rytų Europos valstybės, tačiau Algirdas pervertino savo galią, nepajėgė kovoti dviem frontais.
1347 m. – Po Algirdo žygio į Naugardo respubliką Maskva neteko įtakos Didžiajam Naugardui, čia kuriam laikui sustiprėjo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės įtaka.
1348 m. vasario 2 d. – Strėvos mūšis tarp Algirdo, Kęstučio ir kryžiuočių kariuomenių. Mūšis įvyko prie Strėvos upės. Pasak kryžiuočių kronikų, riteriai privertė Lietuvos kariuomenę trauktis, lietuvių istoriografijoje vyrauja nuomonė, kad Strėvos mūšį laimėjo Lietuvos kariuomenė.
1351 m. rugpjūčio 15 d. siekdamas sulaikyti Vengrijos karaliaus Liudviko I Didžiojo prieš Lietuvą vedamą Vengrijos ir Lenkijos kariuomenę Kęstutis melagingai prisiekė krikštytis ir pasiduoti Liudviko I Didžiojo globai.
1361 m. pavasarį – Įsruties apylinkėse Kęstučio kariuomenė netikėtai buvo užpulta gausesnės kryžiuočių rinktinės, pats jis paimtas į nelaisvę ir kalinamas (pusę metų) Vokiečių ordino sostinės Marienburgo pilyje. Vieno savo tarnų lietuvio belaisvio Alfo (ar Adolfo) padedamas, persirengęs kryžiuočio drabužiais, 1361 11 pabėgo ir per Mazoviją grįžo į Lietuvą.
1362 m. pavasarį – Vokiečių ordino kariuomenė sugriovė Kauno pilį, paėmė į nelaisvę keliasdešimt išlikusių gyvų jos gynėjų, kartu ir sužeistą įgulos vadą Kęstučio sūnų Vaidotą. Antroji mūrinė pilis čia pastatyta prieš 1368 m. ant buvusios vidinės sienos pamatų.
1363 m. – Mėlynųjų Vandenų mūšis, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Aukso ordos kariuomenių mūšis prie Mėlynųjų Vandenų (veikiausiai dabartinė Siniucha, Pietų Bugo kairysis intakas). Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kariuomenei vadovavo didysis kunigaikštis Algirdas, Aukso ordos – Chadžibėjus, Kutlubugas. Aukso ordos pajėgos buvo sumuštos, jos valdos iki Baltosios pakrantės (tarp Dniepro žemupio ir Pietų Bugo žiočių) nuniokotos; manoma, pakrantė tapo priklausoma nuo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės. Iš Kijevo ir Kijevo žemės buvo išvyti Aukso ordos baskakai.
1368, 1370 ir 1372 m. – Algirdas kartu su Kęstučiu surengė žygius į Maskvą, bet jos neužėmė.
1370 m. vasario 18 d. – įvyko Rūdavõs mūšis tarp Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Vokiečių ordino kariuomenių netoli Rūdavos pilies, sembų žemėje, 18 km į šiaurę nuo Karaliaučiaus. Jį poemoje „Konradas Valenrodas“ mini poetas Adomas Mickevičius. Ordino kronikose rašoma, kad lietuviai skaudžiai pralaimėję. Kai kurie lietuvių istorikai, remdamiesi tuo, kad vokiečių kronikos nutyli mūšio eigą ir kad jame žuvo žymūs ordino vadai, teigia, kad Rūdavo mūšį laimėjo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kariuomenė.
1370 m. gruodžio 6 d. Algirdo vedama Lietuvos kariuomenė antrą kartą apgulė Maskvą, bet prie Kremliaus sienų išstovėjusi aštuonias dienas LDK kariuomenė pasitraukė. Per pirmąjį žygį į Maskvą 1368 m. Algirdo ir Kęstučio pulkai tris dienas laikė apsiautusi Kremlių, tačiau jo pulti nebandė. 1372 m. per trečiąjį žygį į Maskvą priešakinį Algirdo pulką maskvėnai sumušė. Tais pačiais metais Algirdas ir Maskvos didysis kunigaikštis Dmitrijus Donietis sudarė Liubutsko taikos sutartį.
1372 m. vasarą – sudaryta Liubutsko sutartis, netoli Liubutsko (prie Okos, į šiaurės vakarus nuo Tulos), Lietuvos didžiojo kunigaikščio Algirdo ir Maskvos didžiojo kunigaikščio Dmitrijaus (vėliau įgijusio Doniečio pravardę) sutartis, kuria baigtas pirmojo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės–Maskvos karo (1368–1408) pirmasis etapas (1368–72).
1372 m. rugpjūčio 21 d. Livonijos ordino metraštininko Hermano Wartberge’s kronikoje pirmą kartą paminėti Kėdainiai.
1377 m. gegužė – mirė Algirdas.
1377–1381 m. Didysis kunigaikštis Jogaila.
Algirdo sūnus.
1379 m. rugsėjo 29 d. – Trakuose Jogaila ir Kęstutis sudarė 10 metų paliaubų sutartį su Vokiečių ordinu.
1380 m. gegužės 31 d. – Jogaila su Vokiečių ordinu sudarė Kęstučiui priešišką slaptą Dovydiškių sutartį. Kad nekiltų įtarimo, pasirašyta per Užnemunėje surengtą medžioklę. Jogaila pasižadėjo nepadėti Trakų kunigaikščiui Kęstučiui ir jo vaikams, jeigu jų valdas pultų kryžiuočiai.
1381 m. lapkritis – Kęstutis, sužinojęs apie 1380 05 31 Dovydiškių sutartį, Jogailos slapta sudarytą su Vokiečių ordinu ir priešišką Kęstučiui (abu ordinai ėmė puldinėti Kęstučio valdas), užėmė Vilnių, pašalino iš valdžios Jogailą ir pasiskelbė didžiuoju kunigaikščiu. Jogailai davė valdyti jo tėvo Algirdo palikimą – Krėvos ir Vitebsko žemes.
1381–1382 m. Didysis kunigaikštis Kęstutis.
Gedimino sūnus.Algirdo ir Jaunučio brolis.
Kęstutis tvirtai ir nuosekliai gynė to meto Lietuvos vakarines žemes, stiprino valstybės vientisumą ir nepriklausomybę. Metraštininkų (netgi priešo šalies) teigimu, buvo narsus ir talentingas karvedys, taurus, humaniškas.
1382 m. gegužė – Severianų Naugarde Kaributas pradėjo sukilimą. Kęstučiui išvykus jo malšinti, Vilniuje įvyko perversmas ir birželio 12 d. Jogaila susigrąžino didžiojo kunigaikščio valdžią.
1382 m. liepos 6 d. – siekdamas išlaikyti Lietuvos didžiojo kunigaikščio valdžią Jogaila prie Trakų su Vokiečių ordinu sudarė Kęstučiui priešišką Bražuolės sutartį. Šalys pasižadėjo nepulti viena kitos iki 1382 m. rugsėjo 8 d., kryžiuočiai įsipareigojo neremti Kęstučio ir jo sūnų. Jogailai sutartis garantavo Ordino paramą prieš Kęstutį, o ordinas pasiekė, kad paaštrėtų lietuvių kunigaikščių tarpusavio kovos.
1382–1392 m. Didysis kunigaikštis Jogaila.
Algirdo sūnus.
Jogailai valdant vienas aktualiausių uždavinių buvo Lietuvos krikštas. Jogailos atliktas Lietuvos krikštas, skirtingai nuo trumpalaikio krikščionybės periodo Mindaugo valdymo laikais, buvo nebegrįžtamas. Tuo pačiu Jogailos valdymo laikotarpis dalies istorikų vertinamas kaip lenkiškosios kultūros plitimo Lietuvoje pradžia. Tuo tarpu Lenkijoje Jogailos valdymas buvo Lenkijos „Aukso amžiaus“ pradžia.
Kariniu požiūriu svarbiausias Jogailos valdymo laikotarpio laimėjimas buvo Vokiečių ordino sutriuškinimas Prūsijoje.
1382 m. rugpjūtis – Kęstutis buvo klastingai suimtas ir įkalintas Krėvos (ar Vilniaus Kreivojoje) pilyje; to paties mėnesio 15 d. jį šioje pilyje Julijonos Algirdienės ar Skirgailos nurodymu pasmaugė Jogailos tarnai. Vytautas pabėgo į Vokiečių ordino valdas.
1382 m. spalio 31 d. Dubysos žiočių saloje Lietuvos didysis kunigaikštis Jogaila ir jo brolis Skirgaila parengė Lietuvos sutarčių su Vokiečių ordinu projektą. Už pagalbą kovojant su Kęstučiu ir Vytautu Jogaila pažadėjo atiduoti kryžiuočiams lietuvių žemes tarp Ordino valdų ir Dubysos ir per 4 metus priimti katalikų tikėjimą. Tačiau kitais metais numatytas susitikimas Dubysos saloje neįvyko, Jogaila sutarties nepatvirtino ir Ordinas ėmė remti Vytautą.
1383 m. liepos 30 d. Vokiečių ordinas, remdamas pas juos iš Jogailos nelaisvės pabėgusį Vytautą, paskelbė Jogailai karą. 1384 m. Jogaila, stengdamasis išardyti Vokiečių ordino didžiojo magistro ir Vytauto sąjungą, šiam leido grįžti į Lietuvą ir grąžino dalį Trakų kunigaikštystės – Gardiną su Valkavisku ir Palenkę.
1383 m. spalio 21 d. Tepliavoje (dabar Gvardeiskas Kaliningrado srityje) Vygando vardu apsikrikštijo Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas. Tai patvirtindamas Ordinui užrašė žemaičius iki Nevėžio. Antrą kartą Vytautas krikštijosi 1386 m. Aleksandro vardu.
1384 m. sausio 30 d. sutartimi Vytautas Karaliaučiuje pažadėjo, kai tapsiąs Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) valdovu, perleisti Vokiečių ordinui Žemaitiją iki Nevėžio; tai privertė Jogailą tartis su Vytautu.
1384 m. vasarą Vytautas perėjo į Jogailos pusę, sunaikino Vokiečių ordino jam duotas pilis prie Nemuno, atgavo tėvo valdytus Gardiną, Lietuvos Brastą, Palenkę ir Valkaviską; žadėtų Trakų neatgavo. Kartu su jaunesniaisiais Jogailos broliais įgijo aukščiausią rangą tarp Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino palikuonių Gediminaičių.
1385 m. rugpjūčio 14 d. sudarė Krėvos sutartį, sujungdamas Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę su Lenkija. Lietuvos valdovas Jogaila ir Lenkijos bajorai Krėvos pilyje sudarė sutartį dėl dinastinės Lenkijos ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sąjungos, pagal kurią didysis kunigaikštis Jogaila, vedęs Lenkijos karalienę Jadvygą, buvo paskelbtas Lenkijos karaliumi. Lietuva ir Lenkija nebuvo sujungtos – išliko atskira kariuomenė, atskiros įstatymų leidimo ir teismų sistemos, atskiri iždai ir pinigų emisija, tarp valstybių išliko siena ir muitų rinkliavos. Krėvos dinastinės sąjungos sutartis galiojo 184 metus – iki 1569 m. sudarytos Lublino unijos, kuri valstybes suvienijo į konfederacinę monarchiją.
1386 m. vasario 15 d. Krokuvoje Jogaila buvo pakrikštytas Vladislovo vardu ir vasario 18 d. būdamas 39 m. amžiaus, vedė 11 m. amžiaus Jadvygą. Vytautas irgi buvo pakrikštytas, gavo Aleksandro vardą.
1386 m. kovo 4 d. Jogaila Krokuvoje buvo karūnuotas ir su Jadvyga tapo lygiateisiu Lenkijos valdovu.
1386–1434 m. Lenkijos karalius Jogaila.
1387 m. pradžioje Jogaila su lenkų dvasininkais ir ponais pradėjo krikštyti lietuvius (Aukštaitijos). Įkūrė Vilniaus vyskupiją.
1387 m. vasario 20 d. Lietuvos didysis kunigaikštis Jogaila visiems pasikrikštijusiems bajorams katalikams, atliekantiems karo tarnybą, suteikė tėvonijų nuosavybės teisės privilegiją. Bajorų tėvonijos atleistos nuo visų darbo prievolių didžiajam kunigaikščiui, išskyrus pilių statybą ir taisymą. Ši privilegija nepanaikino bajorų mokesčių valdovui, jų tėvoninės valdos ir toliau liko didžiojo kunigaikščio teismo jurisdikcijoje.
1387 m. kovo 22 d. Jogaila savo privilegija LDK sostinei Vilniui suteikė savivaldos – Magdeburgo – teisę. Tai seniausia ir viduramžiais labiausiai paplitusi miestiečių savivaldos teisė, susiformavusi XII–XIII amžiuje. Iš Lietuvos miestų ją pirmasis gavo Vilnius.
1387 m. Vytautas gavo valdyti Voluinės Vladimirą ir Lucką, čia žydams 1388 m. suteikė privilegiją.
1388 m. balandžio 17 d. popiežius Urbonas VI oficialiai pripažino Lietuvos krikštą. Tai reiškė visos lietuvių tautos krikštą, nors dauguma gyventojų dar nebuvo pakrikštyti.
1390 m. sausio 19 d. Lietuvoje kylant nepasitenkinimui įsigalinčiais lenkais ir pablogėjus santykiams su Jogaila ir jo vietininku Skirgaila, Vytautas Didysis Gardine atnaujino sutartis su Vokiečių ordinu ir su šalininkais pasitraukė į Prūsiją. Iš čia 1390 m. ir 1391 m. su Ordinu surengė nesėkmingus žygius į Vilnių.
1390 m. gegužės 26 d. žemaičiai sudarė su Vokiečių ordinu sutartį, kuria pripažino Vytautą savo valdovu. Ordinas davė Vytautui valdyti Ritersverderio pilį Nemuno saloje prie Lampėdžių ir dar dvi pilis Kauno apylinkėse. Iš čia kryžiuočių remiamas Vytautas rengė žygius prieš Jogailos vietininką Skirgailą.
1390 m. Vytautas būdamas Karaliaučiuje ištekino savo dukterį Sofiją už Vasilijaus I ir tuo sustiprino sąjungą su Maskvos didžiąja kunigaikštyste.
1392 m. rugpjūčio 4 d. Astravo sutartis. Astravo dvare netoli Lydos, dabartinėje Baltarusijos teritorijoje, Jogaila ir Vytautas sudarė sutartį, kuria buvo baigtos jų tarpusavio kovos. Vytautas susigrąžino Trakų kunigaikštystę ir kitas tėvo Kęstučio žemes, gavo teisę Jogailos vardu valdyti visą Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę su sostine Vilniumi ir tituluotis Lietuvos kunigaikščiu. Po Vytauto mirties jo valdomos žemės pagal šią sutartį turėjo atitekti Lenkijos karaliui.
1392–1430 m. Didysis kunigaikštis Vytautas.
Kęstučio sūnus.Jogailos pusbrolis.
1396–1398 m. Vytautas surengė du žygius Juodosios jūros pakrantes (prijungė jas prie LDK) bei Krymą, atsivedė į Lietuvą totorius ir karaimus, Tochtamyšo šalininkus ir apgyvendino Lietuvoje, Trakuose ir Baltarusijoje, daugumą jų pavertė karo tarnybininkais.
1397 m. gegužės 9 d. Vilniaus kapitulos dokumentuose minima Vilniaus katedros mokykla. Tai pirmoji mokykla LDK.
1397 m. lapkričio 10 d. Lenkijos karalienė Jadvyga, iš Čekijos karaliaus Vaclovo IV gavusi privilegiją ir pažadėjusi išlaikymą, prie Prahos universiteto įsteigė Lietuvių kolegiją. Ji turėjo rengti kunigus, kurie grįžę į Lietuvą skleistų krikščionybę gimtąja kalba. Faktiškai kolegija pradėjo veikti 1401 m.
1398 m. spalio 12 d. Nemuno Salyno saloje ties Nevėžio žiotimis Vytautas Didysis ir Vokiečių ordino didysis magistras Konradas von Jungingenas sudarė sutartį, kuria Vytautas, norėdamas netrukdomai veikti Rytuose ir nepripažinti Lenkijos karaliaus Jogailos ir Lenkijos siuzereniteto, ordinui atidavė Žemaitiją iki Nevėžio ir pusę Sūduvos. Salyno sutartimi Vytautas taip pat apsidraudė nuo Vokiečių ordino paramos ieškančio Švitrigailos.
1399 m. rugpjūčio 12 d. Vorsklos mūšis. Prie Vorsklos upės, apie 350 km į pietus nuo Kijevo, susikovė Aukso ordos totorių kariuomenė su Vytauto Didžiojo vadovaujama Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės bei jos sąjungininkų – Lenkijos, Vokiečių ordino, Aukso ordos chano Tochtamyšo kariuomenėmis. LDK kariuomenę totoriai sumušė ir Vytautui teko bėgti iš mūšio lauko. Jėzuito istoriko Alberto Kojalavičiaus-Vijūko teigimu, Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas bėgdamas vos nenuskendo upėje, o atsidėkodamas už išsigelbėjimą pažadėjo Mergelei Marijai pastatydinti bažnyčią ant upės kranto – tais pačiais metais Kaune buvo pastatyta bažnyčia, dabar vadinama Vytauto bažnyčia.
Lietuvos istorija. Ikivalstybinis laikotarpis iki XIII a.
Lietuvos istorija. XIII amžius
Lietuvos istorija. XV amžius
Lietuvos istorija. XVI amžius
Lietuvos istorija. XVII amžius
Lietuvos istorija. XVIII amžius
Lietuvos istorija. XIX amžius
Lietuvos istorija. XX amžius
Lietuvos istorija. XXI amžius
Informacijos šaltinis:
- Visuotinė lietuvių enciklopedija: https://www.vle.lt.
- A.Gumuliauskas „Lietuvos istorija: įvykiai ir datos“ Mokymosi priemonė 168 psl. 2009 Šiauliai.
- A.Šapoka „Lietuvos istorija“ Fotografuotinas leidinys 696 psl. 1989 Vilnius, leidykla „Mokslas“.
- A.Bumblauskas „Senosios Lietuvos istorija 1009-1795“ 485 psl. 2005 Vilnius, R.Paknio leidykla.
- Vikipedija - interneto enciklopedija.