Lietuvos istorija. XVII amžius

Trys Vazų šeimos karaliai valdė iš viso 80 metų. Anksčiau Lietuva jautėsi visiškai atskira valstybė. Bet per ilgą Zigmanto Vazos viešpatavimą Lietuvos bajorija suartėjo su lenkais. Vazų karaliavimo metu ėmė nykti ir atskiri Lietuvos seimai: jie kaskart vis rečiau būdavo šaukiami.

Lietuvos ponija ir aukštesnioji bajorija buvo jau aplenkėjusi. Nors ji tarp savęs kalbėjosi lenkiškai, bet dar gynė Lietuvos reikalus. Dabar lietuviškoji sąmonė pradėjo gesti. O tam ypatingai daug padėjo Zigmanto Vazos charakteris. Jis visą laiką siekė absoliutizmo, tuo tarpu Lietuva, o ypač Lenkija, buvo laisvos bajorų respublikos. Kadangi visos laisvės, kuriomis naudojosi ir Lietuvos bajorija, atsirado Lenkijoje ir tik iš jos atėjo į Lietuvą, tai jos buvo vadinamos lenkiškomis, arba lenkų tautos laisvėmis, Tuo būdu ir Lietuvos bajorija, kalbėdama apie save, kaip visuomenę, kovojančią su karalium dėl savo teisių, laikė save „lenkų tautos” žmonėmis.
Nors luominiais interesais Lietuvos bajorai ėmė vadintis lenkais, bet visais kitais atžvilgiais jie laike save lietuviais; todėl ir jungtinė valstybė buvo vadinama „abiejų tautų respublika“. Ji visą laiką kovojo, kad Lietuva gautų tokią pat reikšmę jungtinėje valstybėje, kokią turėjo Lenkija.

Beveik visas trijų Vazų valdymo periodas buvo pilnas sunkių karų. Visi sunkūs karai su Maskva ir Švedija baigėsi Lietuvos nenaudai. Kiek mažiau jų buvo tik Vladislovo laikais, bet Jono Kazimiero laikais visa Lietuva buvo nuteriota Maskvos ir Švedų kariuomenių. Jos čia viską plėšė, nes tik iš plėšimų turėjo pragyventi. Daugelis brangenybių buvo išvežta į Maskvą ir į Švediją. Todėl suprantama, kad po visų karų krašto ūkis buvo labai sunaikintas ir negreit tegalėjo atsigauti.

XVI amžiuje užplūdusi protestantizmo banga išjudino iš pamatų katalikybę Lietuvoje. Beveik visos didžiųjų ponų šeimos buvo išvirtusios protestantais. Lietuvoje protestantų židinys buvo galingieji biržiečiai Radvilos. Karalius negalėjo jų visiškai nustumti, nes jie buvo perdaug turtingi ir galingi. Bet jau to pat amžiaus gale atvykusių jėzuitų pastangomis katalikybė ėmė atsigauti, ir daugelis didžiųjų ponų šeimų sugrįžo atgal į katalikybę. O fanatiškojo kataliko karaliaus Zigmanto laikais katalikybė galutinai laimėjo.

Prasidėjus reformacijai, Mokslas vidurinėje Europoje nusidažė protestantizmu. Į kovą su juo stojo jėzuitai, kurie norėjo sugrąžinti mokslą katalikybei. Visur, kur tik leido valdžia, jie ėmė steigti savo mokyklas, pradėdami nuo vidurinių mokyklų, vadinamųjų kolegijų; vėliau stambesniuose centruose buvo kuriamos aukštosios mokyklos, vadinamosios akademijos, kurios prilygo universitetams. Tam pačiam reikalui jėzuitai buvo atkviesti ir į Lietuvą. Čia jie pirmiausia Vilniuje įkūrė savo kolegiją, o vėliau ir akademiją. Nesitenkindami Vilnium, jie labai greit savo mokyklų tinklą išplėtė po visą kraštą.

 

 1587–1632 m. Didysis kunigaikštis ir Lenkijos karalius Zigmantas(Žygimantas) Vaza

Kurį laiką (1592–1599 m.) – taip pat Švedijos karalius. Švedų karaliaus Jono III ir Žygimanto Augusto sesers Kotrynos vienintelis sūnus.

Zigmanto Vazos valdymo charakteristika. Jo valdymas nei Lietuvai nei Lenkijai nieko gero nedavė. Būdamas didelis savimyla, užsispyrėlis ir turėdamas daugybę visokių didelių planų, kurių nemokėjo siekti, jis užtraukė savo valstybėms tik daug vargo. Visą jo valdymo laikotarpį truko sunkūs karai. Dėl jo nesugebėjimo Lietuva ir Lenkija neteko beveik visos bendrai valdytosios Livonijos. Dėl jo svajonės sukurti vieną didžiulę valstybę, jo sūnus negavo Maskvos sosto. Tik dėl Maskvos nusilpimo tepavyko atgauti didelius žemių plotus. Kaip tik Zigmanto Vazos laikais tiek Lenkijoje, tiek Lietuvoje įsigalėjo vėliau dar labiau įsivyravusi vidaus netvarka. Didžiūnams kovojant su užsispyrėliu karaliumi ir tarpusavyje, įsigalėjo vadinamoji „aukso laisvė” – kas tik buvo galingas, galėjo nieko neklausyti ir elgtis kaip nori. Jo nevykusiai padaryta bažnytinė unija sukiršino rytų apeigų tikinčiuosius (unitus su pravoslavais) ir paruošė dirvą vėlesnėms audroms ir Maskvos įsikišimui. Jo griežtai palaikomi katalikai įsigalėjo, bet užtat tarp katalikų ir protestantų ponų šeimų kaskart vis labiau augo nesantaika, kelianti netvarką. O visa tai ardė valstybės vidaus ramybę, griovė jos pamatus.

1600 m. Švedijos regento Karolio (1604–11 m. karalius Karolis IX) kariuomenė (apie 22 000 žmonių) įsiveržė į Uždauguvį (čia ją parėmė vokiečių dvarininkai) ir 1601 m. pradžioje pasiekė Dauguvą, apgulė Koknesės pilį, grėsė Rygai. Prasidėjo Lenkijos ir Lietuvos Valstybės–Švedijos karas.

1601 m. LDK etmonas Kristupas Radvila Perkūnas su  kariuomene sumušė Švedijos kariuomenę Latvijoje ties Koknese, išvadavo Cėsių pilį ir išvijo švedus iš Vidžemės.

1604 m. Vilniuje pradėta statyti šv. Kazimiero bažnyčia.

1605 m. švedų kariuomenė užėmė Daugavgrīvos pilį ir apgulė Rygą.

1605 m. Salaspilio (Kirchholmo) mūšis su švedais. Laikoma viena iš didžiausių pergalių Abiejų Tautų Respublikos istorijoje. Salaspilio mūšyje netoli Rygos Jono Karolio Chodkevičiaus vadovaujama LDK kariuomenė sutriuškino švedų kariuomenę, kuri tuo metu laikyta stipriausia Europoje. Žuvo daug švedų generolų ir Karolio IX žentas. Pats Karolis IX su kariuomenės likučiais išplaukė atgal į Švediją. Ryga buvo išgelbėta nuo švedų.

1606–1607 m. Zebrzydowskio rokošas, vykęs bajorijos maištas prieš Zigmantą Vazą. Kilo dėl karaliaus užsienio (karo su Švedija) ir vidaus (remiantis magnatais ir vyskupais siekta stiprinti karaliaus valdžią, įvesti sosto paveldėjimą, apriboti bajorijos privilegijas ir Seimo galias) politinių siekių.

1607 m. viduryje švedai vėl ėmė pulti. 1608 m. jie užėmė Uždauguvį iki Dauguvos. Iš Maskvos žygio grįžęs J. K. Chodkevičius su apie 2000 karių 1609 susigrąžino didumą ATR valdytų latvių ir estų žemių. 1611 m. su švedais buvo sudarytos paliaubos.

1609 m. ATR paskelbė Rusijai karą, 1611 m. atsiėmė Smolenską. Su sūnumi Vladislovu varžėsi dėl Rusijos caro sosto. Po 1617–1618 m. nesėkmingo mėginimo užimti Maskvą 1618 m. buvo pasirašytos Deulino paliaubos.

1610 m. liepos 4 d. Smolensko srityje į rytus nuo Viazmos per Abiejų Tautų Respublikos ir Rusijos karą dėl Smolensko įvyko Klušino mūšis. Pergalė mūšyje Respublikos kariuomenei atvėrė kelią į Maskvą.

1613 m. Amsterdame Kristupo Radvilos Našlaitėlio iniciatyva išleistas pirmas vienas tiksliausių to meto Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemėlapių.

1617 m.–1629 m. vėl buvo kariaujama. Švedų veiksmai suaktyvėjo valdant karaliui Gustavui II Adolfui. 1617 m. birželio 19 d. švedų eskadra atplaukė prie Dauguvos žiočių ir, pilininkui išdavus, užėmė Daugavgrīvą. Rygą nedidelė LDK įgula apgynė. Švedai netikėtu puolimu užėmė Ventspilį, pasiekė Šventosios žiotis, užėmė Pärnu. Šias žemes 1617–1618 m. išvadavo LDK lauko etmonas K. Radvila, pirmą kartą mūšyje panaudojęs dragūnus. 1618 m. buvo sudarytos 2 metų paliaubos.

1620–21 m. vyko Abiejų Tautų Respublikos karas su Turkija ir jos vasalu Krymo chanatu. 1621 m. rugpjūčio 29 d. prasidėjo Chotino mūšis. Jungtinei ATR kariuomenei vadovavo Lietuvos didysis etmonas Jonas Karolis Chodkevičius.

1621 m. rugsėjo 25 d. Gustavo II Adolfo reformuota kariuomenė (158 laivais atgabenta apie 14 000 karių) po artilerijos apšaudymo užėmė Rygą, spalio 5 d. – Daugavgrīvą, po to didumą Uždauguvio (išskyrus strategiškai svarbias Tartu, Koknesės ir Daugpilio pilis), Kuršo kunigaikštystės. K. Radvilos kariai (apie 2250 žmonių) didesnėms, geriau ginkluotoms (2/3 švedų pėstininkų buvo ginkluoti šaunamuoju ginklu – muškietomis, kiekvienas pulkas turėjo po 2 lauko artilerijos pabūklus), drausmingesnėms ir naują linijinę taktiką naudojančioms Švedijos pajėgoms priešintis nepajėgė. 1622 m.  rugpjūčio 10 d. Jelgavoje (Mintaujoje) sudarytos 2 metų paliaubos.

1625 m. liepą-rugpjūtį švedai užėmė Cėsius, Koknesę, Sėlpilį, rugsėjo 7 d. – Biržų pilį (ją išlaikė iki 1627 m. pradžios), 1625 m. rugpjūtį – Tartu, apsigynė tik Daugpilio pilis. Lietuvoje prasidėjo maras. 1626–1629 m. švedai karo veiksmus išplėtė į Prūsiją ir Dancigo (Gdansko) pamarį, 1626 m. liepos 8 d. užėmė Piliavą, kiti desantai blokavo svarbius Klaipėdos, Dancigo uostus. 1627 m. sausio 19 d. sudarytos Baldenmuižės paliaubos,

1625-1626 m. nederliaus ir bado metai.

1628-1629 m. Lietuvoje siautėjo maras.

1629 m.  rugsėjo 25 d. Altmarko paliaubos tarp Lietuvos ir Švedijos. Po karo (1617-1626) su Gustavu II Adolfu dėl Švedijos sosto 1629 m. Altmarke buvo pasirašytos 6 metų taikos sutartis. Visa Livonija, anapus Dauguvos, su Ryga buvo palikta švedams. Prūsija liko valdoma Brandenburgo elektoriaus, 6 metams buvo palikti švedams kai kurie uostai, jų tarpe ir Klaipėda.

1632 m. balandžio 30 d. Zigmantas Vaza mirė iškaraliavęs net 44 m.

1632 m. lapkričio 14 d. Vladislovas Vaza išrinktas Abiejų Tautų Respublikos valdovu.

1632–1648 m. Didysis kunigaikštis ir Lenkijos karalius Vladislovas Vaza.

Žygimanto Vazos ir Onos Habsburgaitės sūnus.

1632–34 m. dalyvavo Smolensko kare. Polianovkos taika (1634 m.) atsisakė pretenzijų į Rusų valstybės sostą. Kaip Švedijos karalių palikuonis stengėsi gauti ir Švedijos karaliaus sostą; dėl to 1635 m. Abiejų Tautų Respublika kariavo su Švedija. Vladislovas Vaza buvo karaliaus valdžios stiprinimo šalininkas, kovojo su didikais.  Palyginti su Zigmantu Vaza, buvo tolerantiškesnis nekatalikams, iš Vazų daugiausia laiko rezidavo Lietuvoje, dažnai lankėsi Vilniuje. Globojo kultūrą, Vilniaus dvare įsteigė operos teatrą.

1632 m. lapkričio 14 d. Rusijos kariuomenė, siekdama atsiimti Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei atitekusias Smolensko, Černigovo ir Severianų Naugardo žemes, pradėjo Smolensko tvirtovės apgultį. Tvirtovei atsilaikius daugiau kaip metus ir Rusijai atsisakius pretenzijų į LDK rytines žemes 1634 m. Smolensko karas baigėsi. Per šį karą kaip gabus karvedys iškilo Abiejų Tautų Respublikos valdovas Vladislovas Vaza.

1634 m. prie Polianovkos upės Rusijoje Abiejų Tautų Respublikai ir Rusijai sudarius taikos sutartį baigėsi Smolensko karas. Rusija atsisakė pretenzijų į Livoniją, o ATR įsipareigojo išvesti iš Rusijos savo kariuomenę. Vladislovas Vaza atsisakė pretenduoti į Rusijos sostą ir caro titulą. Susitariančiosios pusės pasižadėjo nepadėti viena kitos priešams ir laisvai prekiauti. Po 20 m. Rusija šią sutartį sulaužė.

1635 m. Švedija ir Abiejų Tautų Respublika pasirašė 26 metų paliaubas.

1636 m. rugsėjo 4 d. Vilniaus Žemutinėje pilyje Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vladislovo Vazos įsteigtas profesionalus operos teatras parodė operą „Elenos pagrobimas“. Ši data laikoma operos Lietuvoje pradžia.

1648 m. gegužės 20 d. Merkinėje mirė Vladislovas Vaza.

1648 m. Ukrainoje prasidėjo didžiulis kazokų ir valstiečių sukilimas.

1648–1668 m. Didysis kunigaikštis ir Lenkijos karalius Jonas Kazimieras Vaza.

Žygimanto Vazos ir Konstancijos Habsburgaitės sūnus.

Valdant Jonui Kazimierui Abiejų Tautų Respublika nuolat kariavo: 1648–54 vyko ukrainiečių ir baltarusių tautinio išsivadavimo karas, 1654–67 – Abiejų Tautų Respublikos karas su Rusija, 1655–60 – su Švedija.

Jonui Kazimierui valdant Abiejų Tautų Respublikos seimuose vėl buvo priimtos atskiros LDK konstitucijos, Jonas Kazimieras nesėkmingai bandė, remdamasis LDK kariuomene, palaužti lenkų ponų opoziciją. Po Olyvos taikos susirūpino LDK gynyba. Lenkijos karalystės ir LDK ūkinę ir finansų krizę bandė įveikti infliacija, įsteigė kelias pinigų kalyklas. Prieš karaliaus valdžios stiprinimą 1665 kilo bajorų maištas (Lubomirskio rokošas). Nepajėgdamas susidoroti su valstybės problemomis Jonas Kazimieras 1668 09 16 atsisakė sosto ir 1669 išvyko į Prancūziją.

1649 m. rugpjūčio 15-16 d. Zborovo mūšyje  Ukrainos kazokai sumušė pagrindines Lenkijos karines pajėgas. 1651 m. birželio 30 d. prie Beresvičkos lenkų kariuomenė, vadovaujama Jonušo Radvilos, sumušė Ukrainos kazokus ir užėmė Kijevą.. Rugsėjo 28 d. lenkai su Ukrainos kazokais sudarė Belaja Cerkovės sutartį.

1650 m. Amsterdame lotynų kalba išspausdintas daugiapakopės raketos nešjos idėjos pradininko Kazimiero Semenavičiaus veikalas „Didysis artilerijos menas“ (Artis magnae artilleriae).

1650  m. Dancige Vilniaus universiteto profesoriaus Alberto Kojalavičiaus-Vijūko pirmoji spausdinta Lietuvos istorija (Historiae Lituanae; I dalis išspausdinta 1650 m. Dancige (dabar Gdanskas), II – 1669 m. Antverpene; nuo seniausių laikų iki Lietuvos didžiojo kunigaikščio Žygimanto Augusto mirties (1572 m.).

1652 m. Lietuvoje siautėjo maras.

1653 m. Karaliaučiuje lotynų kalba Danielius Kleinas išleido pirmąją lietuvių kalbos gramatiką Grammatica Litvanica.

(1653–1667) ATR-Maskvos karas. 1653 m. spalio 11 d.  Rusija paskelbė Abiejų Tautų Respublikai karą po to, kai šios kariuomenė, vadovaujama valdovo Jono Kazimiero, pradėjo žygį į Ukrainą siekdama neleisti jai susijungti su Rusija.

1654–1655 m. Rusijos kariuomenė užėmė rytinę LDK dalį.  Buvo užimti Smolenskas (1654 m. rugsėjo 23 d.), Polockas, Vitebskas, Mogiliovas. 1655 m.liepos 30 d. užimtas Vilnius. Spalio 26 d. sudarytos Vilniaus paliaubos, kai karą prieš ATR pradėjo Švedija ir ATR pasiūlė Maskvai paliaubas. Pagal jas abi šalys įsipareigojo kariauti prieš Švediją ir nesudarinėti su ja separatinės taikos.

1655 m. Švedija užėmė vakarinę Lietuvos dalį. Karolis X Gustavas 1655 m. liepos 10 d. staiga su dvejomis armijomis per Prūsiją įsiveržė į Lenkiją, o kita buvo organizuojama Livonijoje ir vadovaujama generolo M. Gardžio (Magnus Gabriel De la Gardie), turėjo įsiveržti į Lietuvą. Lenkijoje švedams pasisekė, – bajorija pasidavė be mūšio (ties Uiste, liepos 25 d.). Švedai netrukus užėmė didžiąją dalį Lenkijos, kitą dalį buvo užėmę rusai su kazokais, o karalius Jonas Kazimieras Vaza pabėgo į Austrijos Sileziją.

1655 m. liepos 25 d. Lenkijos kariuomenė be kovos pasidavė į Abiejų Tautų Respubliką įžengusiai Švedijos kariuomenei. Karalius Jonas Kazimieras pabėgo į užsienį.

1655 m. rugpjūčio 8 d. per Abiejų Tautų Respublikos ir Rusijos karą rusų kariuomenė po dieną trukusio mūšio prie Mūrinio (dabar Žaliojo) tilto užėmė Vilnių. Prasidėjo 6 metus trukusi pirmoji Vilniaus okupacija. Užgrobtą Vilnių kazokai degino ir plėšė, gaisrai mieste truko 17 parų. Lietuvos kariuomenė du kartus –1658 m. lapkritį ir 1660 m. gegužę – nesėkmingai bandė atakuoti Aukštutinėje pilyje įsitvirtinusią rusų įgulą. Sostinę 1661 m. gruodžio 3 d. išvadavo karvedžio Mykolo Kazimiero Paco kariuomenė, padedama miesto gyventojų.

1655 m. rugsėjo 13 d. į rusų armijos užimtą Vilnių atvykęs Rusijos caras Aleksejus Michailovičius pasiskelbė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės su sienomis iki 1569 m. didžiuoju kunigaikščiu. Vilniaus vaivada buvo paskirtas Rusijos kunigaikštis Michailas Šachovskis.

1655 m. spalio 20 d. per Abiejų Tautų Respublikos ir Rusijos karą prie Vilniaus artėjant rusų armijai Kėdainiuose dalis LDK didikų sudarė uniją su Švedija. Buvo nutraukta Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės unija su Lenkija, atsisakyta paklusnumo jos karaliui Jonui Kazimierui, Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu paskelbtas Švedijos karalius. LDK vardu sutartį pasirašė Jonušas Radvila su didikais ir bajorais – iš viso 1134 žmonės. Švedijos karalius sutarties nepatvirtino, o kitų metų pavasarį švedus iš Lietuvos išvijus sutartis neteko reikšmės.

1655-1656 m. Lietuvoje siautėjo badas ir maras. Taip pat ir dėl karų su Rusija ir Švedija šalis neteko apie 49% gyventojų.

1658–1659 m. kampanija Po 1657 m. mirusio B.Chmelnickio 1658 m. pagal Gadiačių sutartį kazokai, vadovaujami etmono Ivano Vygovskio, tapo federacine ATR dalimi.

1658 m. spalio 21 d. Jurijaus Dolgorukio vadovaujama rusų kariuomenė Verkių mūšyje nugalėjo Lietuvos lauko etmono Vincento Aleksandro Gosievskio karinį junginį, V.A.Gosievskis pateko į rusų nelaisvę. Verkių mūšiu Rusija nutraukė nuo 1656 m. Šiaurės kare galiojusias Nemėžio paliaubas ir tuo metu prie Vilniaus vykusias LDK ir Rusijos delegacijų derybas taikai sudaryti.

1660 m. Olivos taika (Olivos sutartis) sudaryta 1660 m. gegužės 3 d. tarp Šventosios Romos imperijos imperatoriaus Leopoldo I-ojo, Brandenburgo kurfiursto ir Prūsijos kunigaikščio Frydricho Vilhelmo, Švedijos karaliaus Karolio XI-ojo ir Abiejų Tautų respublikos karaliaus Jono Kazimiero Vazos Olivoje, netoli Gdansko Lenkijoje. Šia sutartimi karalius Jonas Kazimieras atsisakė savo pretenzijų į Švedijos sostą, kurį 1599 m. prarado jo tėvas Zigmantas Vaza. Taip pat jis pripažino Švedijos valdžią Livonijoje ir Rygoje bei Hohencolernams priklausiusios Prūsijos hercogystės suverenitetą. Tai, kad Švedijai buvo pripažinta jos užimta Livonijos dalis, tik patvirtino jau susiklosčiusį status quo Baltijos jūros regione. Daugiausia tarpininkaujant Prancūzijai sudaryta sutartis užbaigė dar Zigmanto Vazos laikais prasidėjusį konfliktą, kuris perėjo į keletą Švedijos – Abiejų Tautų Respublikos karų (1598–1599, 1600–1629 ir 1655–1660).

1660 m. kampanija Tai buvo karo eigos lūžio etapas, kai 1660 m. rugsėjo mėnesį įvyko Gubarevo mūšis, vėliau Liubaro, Čiudnovo, Slobodiščės mūšiai, kurie leido ATR kariuomenei išvyti maskvėnus praktiškai iš visų pagrindinių ATR teritorijų.

1660 m. liepos 11 d. per Abiejų Tautų Respublikos ir Rusijos karą Lietuvos kariuomenė atsiėmė 1655 m. rusų užimtą Vilnių. Pilyje rusai išsilaikė dar 16 mėnesių.

1661 m. rudenį maskvėnai pralaimėjo Kušlikų kalvų mūšyje. Lapkričio mėnesį sėkmingai baigta Vilniaus apgultis ir pagaliau atsiimta LDK sostinė.

1661 m. geuodžio 2 d. pasidavė šešiolika mėnesių Vilniaus pilyje buvusi apsiausta Rusijos kariuomenės įgula. Vilnius buvo taip smarkiai nuniokotas, kad grįžę miestiečiai jo nebepažino.

1667 m. sausio 30 d. Andrusovo paliaubų sutartis − Andrusovo kaime prie Smolensko po ilgų derybų trylikai metų buvo pasirašytos Abiejų Tautų Respublikos (ATR) ir Rusijos paliaubos. Jos užbaigė Rusijos pradėtą 1654–1667 m. karą. ATR atidavė Rusijai daug savo rytinių žemių, tarp jų – Smolensko vaivadiją ir Kairiakrantę Ukrainą su Kijevu. LDK atgavo tik Latgalą, Polocką ir Vitebską. Rusijos caras pasižadėjo daugiau nesitituluoti Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu.

1667 m. LDK kanclerio Kazimiero Zigmanto Paco lėšomis pagal italo architekto Džambatistos Frediano projektą pradėtas statyti barokinis Pažaislio ansamblis.

1668 m. birželio 29 d. Vilniuje didžiojo etmono Mykolo Kazimiero Paco ir Laterano kanauninkų ordino iniciatyva pradėta statyti Šv. Petro ir Povilo bažnyčia – pašventintas kertinis jos akmuo. Suprojektavo lenkų architektas Janas Zaoras. Tai vienas gražiausių baroko architektūros paminklų Lietuvoje. Pastatyta 1681 m.

1668 m. rugsėjo 16 d. negalėdamas susidoroti su valstybės problemomis Lietuvos didysis kunigaikštis ir Lenkijos karalius Jonas Kazimieras atsisakė Abiejų Tautų Respublikos valdovo sosto ir išvyko į Prancūziją.

1669–1673 m. Didysis kunigaikštis ir Lenkijos karalius Mykolas Kaributas Višnioveckis.

Tėvas Jokūbas buvo Rusios vaivadijos (Lvovo žemės) vaivada ir Krokuvos kaštelionas. Motina – etmono Stanislavo Žolkievskio anūkė.

1669 m. rugsėjo 29 d. vietoj atsistatydinusio ir į Prancūziją pasitraukusio Jono Kazimiero Lenkijos karaliumi ir Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu karūnuotas Mykolas Kaributas Višniovieckis. Jo valdymo metais valstybėje didėjo politinė suirutė, buvo paleisti keturi iš šešių Seimai.

1669 m. lapkričio 12 d. nepritardamas Abiejų Tautų Respublikos valdovu išrinkto Mykolo Kaributo Višnioveckio politikai Jonas Sobieskis kartu su kitais didikais pirmą kartą nutraukė Karūnacinio seimo darbą.

1673 m. lapkričio 10–11 d. vyko Abiejų Tautų Respublikos karo su Turkija Chotino mūšis. ATR kariuomenei vadovavo tarpusavyje nesutariantys Jonas Sobieskis ir Mykolas Kazimieras Pacas. Mūšį laimėjo jį pradėjusi ir taktinėmis gudrybėmis pasinaudojusi ATR kariuomenė, kuri demonstratyviais naktiniais veiksmais turkus išvargino. Tačiau ATR valdovo Mykolo Kaributo Višnioveckio mirtis privertė karo žygį nutraukti ir pergale nebuvo reikiamai pasinaudota. Po mūšio Jonas Sobieskis buvo išrinktas ATR valdovu, nors tam prieštaravo dalis LDK didikų. Chotino mūšis buvo vienintelis atvejis, kai Lietuvos totoriai perbėgo į priešo pusę.

1674–1696 m. Didysis kunigaikštis ir Lenkijos karalius Jonas Sobieskis.

Tėvas, kunigaikštis Jeremijus Višnioveckis buvo Abiejų Tautų Respublikos karo vadas, pasižymėjęs kovose su Bogdanu Chmelnickiu. Motina – Grizelda Konstancija Zamoiska – Zamostės savininko, Podolės ir Kijevo vaivados Tomašo Zamoiskio duktė.

J. Sobieskio valdymas buvo atkaklių politinių kovų metas. Ta kova vyko seimeliuose, renkant atstovus į seimus, Respublikos seimuose ir bajorų rankomis juos žlugdant. Iš 11 seimų, sušauktų J. Sobieskiui valdant, iširo 6. J. Sobieskis visą savo karaliavimo laiką buvo susirūpinęs Lenkijos reikalais. Jo valdymo pradžioje Lietuvoje vadovavo dideli jo priešai – Pacai, lojalūs išliko įtaką praradę Radvilos. Jie visi nuolat priešinosi karaliui. Seime lenkai su karaliumi priversdavo ir Lietuvos kariuomenę ateiti į pagalbą prieš turkus, tačiau etmonas Pacas jeigu ir nuvykdavo, tai visada veikdavo savarankiškai, neklausydamas karaliaus, ir dažniausiai išvengdavo didesnių mūšių. Ne kartą etmonas M. K. Pacas visiškai atsisakė vykti prieš turkus, paprastai remdamasis tuo, kad pagal įstatymus Lietuvos kariuomenė gali išeiti už savo valstybės sienų, tik seimui įsakius. Todėl J. Sobieskis rūpinosi kaip įmanydamas iškelti Lietuvoje kitas didikų šeimas. Tuo būdu, jam padedant, čia pagaliau iškilo Sapiegos.

Jonas Sobieskis reformavo Lenkijos kariuomenę: padidėjo artilerijos, dragūnų ir husarų reikšmė, muškietininkai vietoj ieties buvo apginkluoti kertamuoju ginklu bardišiumi. Prancūzijos pavyzdžiu nesėkmingai mėgino ATR paversti paveldimąja monarchija,

Jono Sobieskio santykiai su Lietuvos Didžiąja Kunigaikštyste buvo blogi, Lietuvoje lankydavosi retai, atvažiuodavo tik į ATR Seimo sesijas Gardine.Sobieskis visą savo karaliavimo laiką buvo susirūpinęs Lenkijos reikalais. Jo valdymo pradžioje Lietuvoje visam kam vadovavo dideli jo priešai — Pacai. Jie visi nuolat priešinosi karaliui. Seime lenkai su karalium priversdavo ir Lietuvos kariuomenę ateiti į pagalbą prieš turkus, tačiau hetmonas Pacas jeigu ir nuvykdavo, tai visada veikdavo savarankiškai, neklausydamas karaliaus, ir dažniausiai išvengdavo didesnių mūšių. Vėliau iškilę Sapiegos pasidarė tokie pat nesukalbami, kokie buvo ir Pacai: seimuose jie taip pat ėjo prieš karaliaus pasiūlymus, kovojo su jo pastangomis palikti sostą sūnui, o hetmonas Sapiega taip pat nenorėjo klausyti karaliaus ir karuose. Net (1683 m.) vykstant vaduoti Vienos, Sapiega nesiskubino su Lietuvos kariuomene ir atvyko tik po didžiojo mūšio.

Jonas Sobieskis buvo kultūros mecenatas: rūpinosi dailininkais, architektais, mokslininkais, humanitarais; buvo įkurta bibliotekų, pastatydinti karališkieji barokiniai rūmai Vilanove, funduotos kapucinų ir Šv. Kazimiero bažnyčios Varšuvoje, Karališkoji koplyčia Gdanske.

1674 m. gegužės 21 d. Lenkijos karaliumi ir Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu išrinktas Jonas Sobieskis. Buvo auklėjamas antiturkiška antimusulmoniška dvasia, dėl pergalių prieš turkus garbintas kaip krikščioniškojo pasaulio gelbėtojas.

1679 m. sentikiai pradėjo kurtis LDK.

1683 m. rugsėjo 12 d.  Vienos mūšyje Jono Sobieskio vadovaujama ATR kariuomenė visiškai sumušė vizirio Kara Mustafos kariuomenęir sustabdė turkų žygį į Europą.. Jonas Sobieskis imtas garbinti kaip krikščioniškojo pasaulio gelbėtojas. 1684 ATR įstojo į Šventąją lygą – koaliciją prieš Turkiją.

1686 m. gegužės 1 d. Abiejų Tautų Respublika ir Rusija Maskvoje sudarė Amžinosios taikos sutartį. Rusijai pripažinta Kairiakrantė Ukraina su Kijevu, Smolenskas ir jo apylinkės. Abi šalys įsipareigojo nesudarinėti sąjungų su Turkija ir bendrai veikti prieš ją bei jos vasalą Krymo chaną. Amžinoji taika paskatino prekybą tarp šalių.

1696 m. birželio 27-28 d. birželio 17 d. mrus Jonui Sobieskiui Abiejų Tautų Respublikos seimas valdovais išrinko Prancūzijos kunigaikštį de Conti ir Saksonijos kurfiurstą Frydrichą Augùstą. Bet po kurio laiko de Conti atsisakė titulo.

1697 m. rugsėjo 15 d. Frydrichas Augùstas karūnavosi Krokuvoje ir priėmė Augusto II vardą.

1697–1706 m. Didysis kunigaikštis ir Lenkijos karalius Augustas II „Stiprusis”

Saksonijos kurfiursto Johano Georgo III ir Danijos bei Norvegijos princesės Anos Sofijos sūnus.

Būdamas Saksonijos absoliutinis valdovas siekė tokiu tapti ir ATR. Pasinaudojęs 17 a. pabaigoje vykusiomis Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didikų Sapiegų ir Oginskių grupuočių kovomis į Lietuvą įvedė saksų kariuomenę; ji turėjo kovoti su Sapiegomis.

Norėdamas atsiimti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (kartu su Lenkija) valdytas ir švedų užimtas Pietų Estiją bei Latvijos Vidžemę 1698 su Petru I sudarė antišvedišką sutartį. Saksų įsiveržimu į Vidžemę ir Rygos apgultimi prasidėjo Šiaurės karas (1700–21).

1697 m. birželio 25 d. Abiejų Tautų Respublikos Elekcinis seimas priėmė Lietuvos ir Lenkijos teisių sulyginimo aktą, kuris suvienodino abiejų valstybių institucijų ir pareigūnų kompetencijas. Lietuvoje įvesta privaloma lenkų kalba teismų ir kituose raštuose. Akto iniciatorius buvo Lenkijos karaliaus rūmai, jis buvo rengiamas pagal Lenkijos projektą. Teisių sulyginimo priešininkai (jų akto priėmimo metu Seime nebuvo) tvirtino, kad aktas yra neteisėtas, nes jo projektas nebuvo pateiktas svarstyti LDK seimeliams. Jie paskelbė manifestą, kuriame pareiškė, kad aktas pažemino Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę.

 

Lietuvos istorija. Ikivalstybinis laikotarpis iki XIII a.

Lietuvos istorija. XIII amžius

Lietuvos istorija. XIV amžius

Lietuvos istorija. XV amžius

Lietuvos istorija. XVI amžius

Lietuvos istorija. XVIII amžius

Lietuvos istorija. XIX amžius

Lietuvos istorija. XX amžius

Lietuvos istorija. XXI amžius

 

 

Informacijos šaltinis:

  • Visuotinė lietuvių enciklopedija: https://www.vle.lt.
  • A.Gumuliauskas „Lietuvos istorija: įvykiai ir datos“ Mokymosi priemonė 168 psl. 2009 Šiauliai.
  • A.Šapoka „Lietuvos istorija“ Fotografuotinas leidinys 696 psl. 1989 Vilnius, leidykla „Mokslas“.
  • A.Bumblauskas „Senosios Lietuvos istorija 1009-1795“ 485 psl. 2005 Vilnius, R.Paknio leidykla.
  • Vikipedija - interneto enciklopedija.