Lietuvos istorija. Ikivalstybinis laikotarpis iki XIII a.

Apie laikotarpį nuo pirmųjų žmonių apsigyvenimo Lietuvoje (10–9 tūkstantmetis pr. Kr.) iki XIII a. pirmų dešimtmečių (valstybės susidarymo pradžios) žinoma daugiausia iš archeologinių tyrimų. Jis skirstomas į akmens amžių, bronzos amžių ir geležies amžių. Pirmieji į Lietuvą atsikėlę gyventojai buvo klajokliai, vertėsi medžiokle, vėliau ir žvejyba. Vėliau, laikui bėgant, atsirado žemdirbystė, gyvulininkystė
VI a. Rytų Europoje ėmus sparčiai plisti slavų gentims (jos iš rytų, pietų ir vakarų spaudė baltų gentis, mažino jų užimamą teritoriją), VI-VII a. pradeda išsiskirti baltų gentys: lietuviai, aukštaičiai, žemaičiai, jotvingiai, nadruviai, skalviai, sėliai, kuršiai ir žiemgaliai. Stiprėjant genčių vidinei organizacijai ir gausėjant gyventojų, laikotarpio pabaigoje jos virto genčių junginiais. Gerai įtvirtinti piliakalniai su šalia esančiomis didelėmis papėdžių gyvenvietėmis tapo besiformuojančių kunigaikščių rezidencijų vietomis.
IX–XII a. ėmė kurtis baltų genčių sąjungos. Joms susikurti įtakos turėjo vikingų ekspansija, vėliau – susikūrusios krikščioniškos valstybės: Kijevo Rusia puolė jotvingių (983 m.) ir lietuvių (1040 m.), Lenkijos valstybė – prūsų (1018 m.) žemes.

Lietuvos istorija. XIII amžius

XII a. pabaigoje paskelbus kryžiaus žygius prieš pagonis, prasidėjo pirmosios krikščionių misijos: iš pradžių tik į prūsų, vėliau ir kitas baltų žemes. XIII a. pradžioje Prūsijoje ir dabartinėje Latvijoje įsikūrė kolonijinės vokiečių valstybės – Vokiečių ordinas ir Kalavijuočių ordinas. Staigus Vakarų civilizacijos priartėjimas pagreitino valdžios telkimąsi Lietuvoje. Rygoje 1202 m. įsikūręs Kalavijuočių ordinas pradėjo ekspansiją į baltų žemes. Spaudžiamos iš išorės baltų gentys – lietuviai, aukštaičiai ir žemaičiai – ėmė vienytis sudarydamos Lietuvos valstybės branduolį – Lietuvių žemių konfederaciją. XIII a. viduryje susikūrė Lietuvos valstybė (1253 m. Mindaugas vainikuotas Lietuvos karaliumi). Mindaugo ir jo aplinkos 1251 m. katalikiškas krikštas ir 1253 m. karūnacija patvirtino jo, kaip suverenaus valdovo, padėtį tarp Europos krikščionių karalių, o šalies viduje išsiskyrė iš kitų į valdžią pretenduojančių kunigaikščių.
XIII a. pabaigoje klostėsi naujos Lietuvos užsienio politikos kryptys, svarbiausia tapo gebėti vienu metu kariauti ir vykdyti diplomatines akcijas Rytuose ir Vakaruose. Lietuvos valstybė, įsitvirtindama senrusių kunigaikštystėse, per kelis dešimtmečius virto Lietuvos Didžiąja Kunigaikštyste (LDK). XIII–XIV a. Lietuvos raidą ypač veikė nuolatiniai karai su Vokiečių ordinu ir Livonijos ordinu. Per karą su Vokiečių ordinu Lietuvos didieji kunigaikščiai vis dažniau imdavosi diplomatinių metodų. Didysis kunigaikštis Vytenis XIII a. pabaigoje palaikė taikius santykius su Rygos miestu ir arkivyskupu.

Lietuvos istorija. XIV amžius

XIV a. Lietuvos raidą ypač veikė nuolatiniai karai su Vokiečių ordinu. Į baltų žemes rengiami kryžiaus žygiai XIV a. viduryje virto Vakarų Europos riterių kryžiaus karais Baltijos regione. Karai stabdė LDK ūkio raidą, bet nuolatinė abiejų ordinų grėsmė darė įtaką Lietuvos politiniam vienijimuisi. Per karą su Vokiečių ordinu Lietuvos didieji kunigaikščiai imdavosi diplomatinių metodų. Didysis kunigaikštis Gediminas 1322–1324 m. laiškuose popiežiui, Šiaurės Vokietijos miestams ir vienuolijoms siūlė Lietuvos krikšto ir vidinės kolonizacijos idėjas.

Kita Gediminaičių diplomatijos kryptis – dinastinės vedybos – nemažai prisidėjo prie rusų žemių integracijos į LDK sėkmės. Nuo XIII a. pabaigos, pradėjus valdyti Gediminaičiams, įsigalėjo paveldima ir palyginti tvirta didžiojo kunigaikščio valdžia. XIII a. 4 dešimtmetyje LDK plotas buvo apie 70 000 km2, XIV a. pradžioje – apie 120 000 km2. XIV a. 1–2 ketvirtyje prie LDK prijungus Palenkę, Voluinę, Podolės dalį ir Polocko, Minsko, Vitebsko, Kijevo, Černigovo žemes (rutėnų, rusinų arba senrusių) jos plotas siekė iki apie 650 000 km2.

1385 m. Krėvos sutartimi ir 1386 m. Jogailos vedybomis su Lenkijos karaliene Jadvyga bei vainikavimu Lenkijos karaliumi prasidėjo kelis amžius trukusi Lenkijos ir LDK asmeninė unija. 1387 m. Jogaila pradėjo krikštyti Lietuvą. Taip buvo panaikinta LDK politinė ir kultūrinė izoliacija. Į LDK ėmė reikšti pretenzijas lenkų diduomenė, ją laikiusi Lenkijos Karūnos dalimi. LDK iškovojo savarankiškumą 1392 m. Astravos sutartimi ir 1401 m. Vilniaus–Radomo susitarimu Vytautui tapus Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu ir savarankišku valdovu.

Lietuvos istorija. XIX amžius

Po ATR III padalijimo (1795 m.) Rusijos imperija aneksavo likusias LDK žemes (išskyrus Prūsijai atitekusią Užnemunę). 1797 m. įkurta Lietuvos gubernija (1801 m. suskirstyta į Lietuvos Vilniaus ir Lietuvos Gardino gubernijas). Iškart imta riboti bajorų luomines politines teises.

Imperatoriaus Aleksandro I valdymo (1801–1825 m.) pradžioje Rusijos režimas Lietuvoje sušvelnėjo. 1802–1804 m. vykdyta švietimo reforma, įsteigta Vilniaus švietimo apygarda, kuriai vadovavo Vilniaus universitetas.

Tikėdamiesi Napoleono I pagalbos atkuriant LDK, Lietuvos bajorai palankiai sutiko Prancūzijos kariuomenę, 1812 m. birželį okupavusią Lietuvą.

Lietuvos bajorai aktyviai įsitraukė į 1830–1831 m. sukilimą. Po sukilimo Nikolajaus I (1825–1855 m.) režimas sugriežtėjo visoje Rusijos imperijoje, ypač Lietuvoje. Sustiprėjo šalies rusifikacija – įrodinėta, kad iki Krėvos sutarties ir lietuvių krikšto Lietuva buvo lietuvių ir rusų valstybė, kurioje vyravo rusai, rusiška civilizacija ir kultūra. Į svarbiausias valdžios ir valdymo pareigybes pradėta skirti tik rusų bajorus. 1832 m. uždarytas Vilniaus universitetas. Galutinai panaikintas Lietuvos Statutas (1840 m.) ir įvesti Rusijos įstatymai. Nuo V dešimtmečio buvusią LDK oficialiai vis dažniau imta vadinti Šiaurės vakarų kraštu, iš gubernijų pavadinimų išbrauktas Lietuvos vardas.

Imperatorius Aleksandras II (valdė 1855–1881 m.) po 1856 m. pralaimėto Krymo karo sušvelnino režimą visoje Rusijoje (ir Lietuvoje). Buvo amnestuoti visi politiniai tremtiniai – 1830–1831 m. sukilimo dalyviai. 1861 m. panaikinta baudžiava (valstiečių reforma), įteisintas valstiečių luomas ir jo savivalda.

1863–1864 m. sukilimu baigėsi bajoriškasis išsivadavimo kovų Lietuvoje etapas. Vilniaus generalgubernatorius M.Muravjovas žiauriai baudė sukilėlius, pradėjo nuožmią šalies rusifikaciją. Nuo 1864 m. buvo steigiamos rusiškos pradinės mokyklos, jų mokytojais skiriami rusai iš etninės Rusijos vidinių gubernijų, mokoma tik rusiškai, lietuviams krašte uždrausta gauti valstybines valdininkų ir tarnautojų pareigas. Nuo 1864 m. pradėta įgyvendinti lietuvių spaudos draudimą. Lietuvių tauta aktyviai priešinosi rusifikacijai – knygnešiai slapta per sieną gabeno draudžiamą lietuvišką literatūrą. Vienintelė organizuota institucija, kuri priešinosi rusfikacijai, buvo Katalikų Bažnyčia. Žemaičių vyskupas M.Valančius 1867–1869 m. suorganizavo slaptą lietuviškų religinių knygų leidybą Mažojoje Lietuvoje ir jas į Didžiąją Lietuvą gabenančių knygnešių tinklą.

XIX a. 7 dešimtmetyje–XX a. pradžioje lietuvių tautinis judėjimas tapo masinis, jame įsivyravo naujos kartos pasaulietinė inteligentija. Tautinio judėjimo židiniai kūrėsi Maskvos, Sankt Peterburgo ir Varšuvos universitetuose. Mažojoje Lietuvoje pradėta leisti lietuvišką periodinę spaudą (Aušra, Tėvynės Sargas, Varpas, Žemaičių ir Lietuvos apžvalga). Nuo XIX a. 9 dešimtmečio lietuvių inteligentai jau puoselėjo Lietuvos valstybės atkūrimo idėjas. Stiprėjančio tautinio judėjimo nepajėgė sustabdyti ir griežtas Aleksandro III valdymas (1881–1896 m.). Rusifikacinė politika patyrė nesėkmę.

Lietuvos istorija. XV amžius

1392 m. Astravos sutartimi, 1401 m. Vilniaus–Radomo susitarimu ir 1413 m. Horodlės susitarimais Vytautas Didysis pasiekė, kad būtų išsaugota savarankiško LDK valdovo institucija (kiekviena šalis valdovą rinko atskirai), kartu ir atskira valstybės valdymo organizacija. Lietuvos kunigaikščiai ir didikai vykdė savarankišką vidaus ir užsienio politiką. Vytautas pradėjo reformuoti LDK valdymo sistemą, įsteigė didžiojo kunigaikščio dvarą, asmeniniais santykiais paremtą valstybės valdymą pakeitė nuolatiniais valstybės institutais – Didžiojo kunigaikščio taryba (vėliau LDK Ponų Taryba, Seimas). Didelę reikšmę valdymui turėjo Didžiojo kunigaikščio raštinė (Lietuvos Metrika, Lietuvos Statutas).

Gana savarankiškai Rusios kunigaikštystėse valdančius giminaičius Vytautas keitė savo bajorais (skyrė juos vietininkais) – tai labai paspartino didelės valstybės vidinę integraciją. Nuo pagoniškų laikų išlikusiose LDK branduolio pilių apygardose susidarė vietinė administracija, vadovaujama seniūnų, vėliau – ir vaivadų. Seniūnams (vietininkams) pavaldžią teritoriją imta vadinti pavieto (apskritis) terminu. Nuo 1413 m. pradėta steigti vaivadijas. Po valstybės vidinės integracijos autonomiją išlaikė tik didžiausios sritys (Žemaitijos seniūnija).

Po Žalgirio mūšyje (1410 m.) išvien su Lenkija pasiektos pergalės prieš Vokiečių ordiną ir Melno taikos (1422 m.) prasidėjo LDK taikaus sugyvenimo su Ordinu laikotarpis. LDK politinį stabilumą drumstė XIV a.–XV a. pradžios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės–Maskvos karas ir XV a. pabaigos–XVI a. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės–Maskvos didžiosios kunigaikštystės karai.

Lietuvos istorija. XVI amžius

LDK politinį stabilumą drumstė XV a. pabaigos–XVI a. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės–Maskvos didžiosios kunigaikštystės karai. 1557 m. LDK ir Livonijos sudarytomis Pasvalio sutartimis ir 1559 m., 1561 m. Vilniaus sutartimis diduma Livonijos (Uždauguvio kunigaikštystė ir Kuršas) autonominės srities teisėmis buvo prijungta prie LDK.

1558–83 m. tarp LDK ir Rusijos vyko Livonijos karas.

1569 m. Liublino unija buvo sudaryta federacinė valstybė Abiejų Tautų Respublika (ATR). Unija nepanaikino savarankiškos LDK valstybės organizacijos, ji buvo kompromisas tarp Lenkijos siekių inkorporuoti LDK į Lenkijos sudėtį ir LDK pastangų išlaikyti savarankiškumą.

Lietuvos istorija. XVII amžius

Trys Vazų šeimos karaliai valdė iš viso 80 metų. Anksčiau Lietuva jautėsi visiškai atskira valstybė. Bet per ilgą Zigmanto Vazos viešpatavimą Lietuvos bajorija suartėjo su lenkais. Vazų karaliavimo metu ėmė nykti ir atskiri Lietuvos seimai: jie kaskart vis rečiau būdavo šaukiami.

Lietuvos ponija ir aukštesnioji bajorija buvo jau aplenkėjusi. Nors ji tarp savęs kalbėjosi lenkiškai, bet dar gynė Lietuvos reikalus. Dabar lietuviškoji sąmonė pradėjo gesti. O tam ypatingai daug padėjo Zigmanto Vazos charakteris. Jis visą laiką siekė absoliutizmo, tuo tarpu Lietuva, o ypač Lenkija, buvo laisvos bajorų respublikos. Kadangi visos laisvės, kuriomis naudojosi ir Lietuvos bajorija, atsirado Lenkijoje ir tik iš jos atėjo į Lietuvą, tai jos buvo vadinamos lenkiškomis, arba lenkų tautos laisvėmis, Tuo būdu ir Lietuvos bajorija, kalbėdama apie save, kaip visuomenę, kovojančią su karalium dėl savo teisių, laikė save „lenkų tautos” žmonėmis.
Nors luominiais interesais Lietuvos bajorai ėmė vadintis lenkais, bet visais kitais atžvilgiais jie laike save lietuviais; todėl ir jungtinė valstybė buvo vadinama „abiejų tautų respublika“. Ji visą laiką kovojo, kad Lietuva gautų tokią pat reikšmę jungtinėje valstybėje, kokią turėjo Lenkija.

Beveik visas trijų Vazų valdymo periodas buvo pilnas sunkių karų. Visi sunkūs karai su Maskva ir Švedija baigėsi Lietuvos nenaudai. Kiek mažiau jų buvo tik Vladislovo laikais, bet Jono Kazimiero laikais visa Lietuva buvo nuteriota Maskvos ir Švedų kariuomenių. Jos čia viską plėšė, nes tik iš plėšimų turėjo pragyventi. Daugelis brangenybių buvo išvežta į Maskvą ir į Švediją. Todėl suprantama, kad po visų karų krašto ūkis buvo labai sunaikintas ir negreit tegalėjo atsigauti.

XVI amžiuje užplūdusi protestantizmo banga išjudino iš pamatų katalikybę Lietuvoje. Beveik visos didžiųjų ponų šeimos buvo išvirtusios protestantais. Lietuvoje protestantų židinys buvo galingieji biržiečiai Radvilos. Karalius negalėjo jų visiškai nustumti, nes jie buvo perdaug turtingi ir galingi. Bet jau to pat amžiaus gale atvykusių jėzuitų pastangomis katalikybė ėmė atsigauti, ir daugelis didžiųjų ponų šeimų sugrįžo atgal į katalikybę. O fanatiškojo kataliko karaliaus Zigmanto laikais katalikybė galutinai laimėjo.

Prasidėjus reformacijai, Mokslas vidurinėje Europoje nusidažė protestantizmu. Į kovą su juo stojo jėzuitai, kurie norėjo sugrąžinti mokslą katalikybei. Visur, kur tik leido valdžia, jie ėmė steigti savo mokyklas, pradėdami nuo vidurinių mokyklų, vadinamųjų kolegijų; vėliau stambesniuose centruose buvo kuriamos aukštosios mokyklos, vadinamosios akademijos, kurios prilygo universitetams. Tam pačiam reikalui jėzuitai buvo atkviesti ir į Lietuvą. Čia jie pirmiausia Vilniuje įkūrė savo kolegiją, o vėliau ir akademiją. Nesitenkindami Vilnium, jie labai greit savo mokyklų tinklą išplėtė po visą kraštą.

 

Lietuvos istorija. XVIII amžius

Tuo pat metu, kai visur Europoje išaugo galingos absoliutiškosios monarchijos su didžiulėmis nuolatinėmis armijomis, Respublika gyveno visiško pakrikimo laikus. Armijos ji beveik jokios neturėjo. 1717 m. Lenkijai buvo nustatyta 18000 kariuomenės, o Lietuvai 6000, bet iš tikro jos nebuvo nė pusės to skaičiaus, nes nebuvo pinigų jai išlaikyti.
Valdant S. Leščinskiui labai sumažėjo Lietuvos prekyba su užsienio šalimis, nes švedai buvo užvaldę ir uždarę Lietuvos uostus. Didikų Oginskių vadovaujama Lietuvos bajorų grupuotė rėmė teisėtą Abiejų Tautų Respublikos valdovą Augustą II, Leščinskio pusėje iš Lietuvos bajorijos buvo beveik tik didikai Sapiegos, todėl jis visiškos valdžios Lietuvoje neturėjo.

Valdant Augustui II dėl karų, didikų kovų, badmečių ir 1708–1711 m. maro 1/3 sumažėjo gyventojų, smuko ūkis, sumenko Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir visos ATR karinė galia ir politinė įtaka. ATR politinį gyvenimą vis labiau ėmė kontroliuoti Rusija, Prūsija, vėliau ir Austrija. Pats Augustas II turėjo planų dalį ATR atiduoti Prūsijai, kitą prijungti prie Saksonijos. 1697 m. priimtu coequatio iurium įstatymu buvo galutinai sulygintos Lenkijos ir Lietuvos bajorų bei valdžios institucijų teisės, lenkų kalba imta rašyti ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teismų dokumentus. XVIII a. pradžioje sumenkus Sapiegų galiai Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje nebeliko vienos itin įtakingos giminės, valstybės pareigūnai ėmė atstovauti didikų oligarchijai ir menkai gynė valstybės interesus.

Valdant Augustui III Abiejų Tautų Respublika labiausiai smuko. Dėl dažno naudojimosi liberum veto teise Seimas nieko negalėjo nutarti; kariuomenėje pašlijo drausmė, iro valstybės finansai. Abiejų Tautų Respubliką, ypač Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę, alino ir Septynerių metų karas (1756–63). Abiejų Tautų Respublika kentėjo nuo didikų grupuočių kovų ir užsienio valstybių intrigų.

1764 m. valdovu išrinktas Rusijos remiamas Stanislovas Augustas Poniatovskis ėmėsi reformų. Pastangos stiprinti valstybę kėlė Rusijos ir Prūsijos nepasitenkinimą, jos kišosi į ATR vidaus reikalus ir siekė užkirsti kelią reformoms. 1768–1772 m. pralaimėjus prieš Rusijos kišimąsi į ATR vidaus reikalus kovojančiai Baro konfederacijai, ATR buvo pirmą kartą pasidalyta Austrijos, Prūsijos ir Rusijos.

I padalijimas nesustabdė pastangų reformuoti valstybę. 1788–1792 m. Varšuvoje posėdžiavęs Ketverių metų seimas priėmė nutarimą išvesti iš ATR teritorijos Rusijos kariuomenę, padidinti savo kariuomenę, apmokestino bajorų ir bažnyčių valdas ir kita. 1791 m. gegužės 3 d. Seimas priėmė Gegužės trečiosios konstituciją, kuri tautos valią skelbė valdžios šaltiniu. ATR tapo konstitucine monarchija.
Konservatyvioji bajorija priešinosi reformoms. 1792 m. susikūrė Targovicos konfederacija, kurią suorganizavo Rusijos imperatorė Jekaterina II. Karą su Rusija ATR pralaimėjo ir buvo jos okupuota. 1793 m. Prūsija ir Rusija pasirašė ATR II padalijimo sutartį.

1794 m. kovą Krokuvoje prasidėjo T. Kosciuškos vadovaujamas sukilimas, kurį Austrijos, Prūsijos ir Rusijos kariuomenės nuslopino. 1795 m. buvo įvykdytas ATR III padalijimas. ATR (ir LDK) kaip valstybė nustojo gyvavusi.

Nuo XVIII a. 3 dešimtmečio LDK ėmė plisti su jėzuitais konkuruojančių pijorų mokyklos, kuriose buvo daugiau dėstoma gamtos ir visuomenės mokslų dalykų, mokiniai ugdomi pilietine dvasia. XVIII a. 3–4 dešimtmetyje pradėjo kurtis žinių skleidimo sistema. Vilniaus universiteto spaustuvė pradėjo kasmet spausdinti kalendorių-skaitinių knygas. 1760 m. Vilniuje išspausdinti pirmieji laikraščiai (lenkų kalba).

18 a. pabaigoje LDK vidurinėse ir aukštosiose mokyklose vyravo lenkų kalba.  Lietuvių, baltarusių ir ukrainiečių kalbos buvo laikomos prastuomenės kalbomis. Lietuvių kalba išliko tik pradinėse mokyklose.

Lietuvos istorija. XX amžius

1795-1914 m. Rusijos imperijos valdymas.

Valdant imperatoriui Nikolajui II (1896–1917 m. ) 1904–1906 m. buvo atsisakyta vadinamųjų rusų pradų atkūrimo programos: 1903 m. pažadėta tikėjimo laisvė, 1904 m. panaikintas lietuvių spaudos draudimas, nuo 1905 m. leista mokyklose mokyti tikybos lietuviškai, lietuviams dirbti mokytojais. Rusijos 1905–1907 m. revoliucija privertė daryti politinių nuolaidų visoje Rusijos imperijoje. 1905 m. leista steigti kai kurias politines partijas, nuo 1906 m. buvo renkama Valstybės Dūma (atstovais išrinkta ir lietuvių), 1906 m. leista steigti visuomenines draugijas, bet 1905–1910 m. Kauno, Vilniaus ir Suvalkijos gubernijose galiojo sustiprintos apsaugos padėtis. Rusijos valdžia labiau toleravo nuosaikesnes katalikiškos krypties draugijas ir spaudą.

 

1914-1918 m. Lietuva Pirmojo pasaulinio karo metu

1914 m. rugpjūčio 1 d. prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui Rusijos kariuomenė per 1914 m. vasaros ir 1915 m. žiemos kampanijas Rytų Prūsijoje patyrė pralaimėjimą ir 1915 m. pavasarį Vokietijos kariuomenė įsiveržė į Lietuvą. 1915 m. kovą ji užėmė Šiaulius, rugpjūtį – Kauną, rugsėjį – Vilnių. Į Rusijos kariuomenę buvo mobilizuoti apie 60 000 ir iš Lietuvos pasitraukė arba buvo išvaryti apie 300 000 Lietuvos gyventojų, evakuota apie 1/3 įmonių, dalis įstaigų, archyvų, išvežta kultūros vertybių. Užimtoje Rusijos imperijos dalyje vokiečiai įkūrė Oberostą. Lietuva turėjo išlaikyti okupacinę kariuomenę ir remti Vokietijos ūkį, vykdytos rekvizicijos.

 

1918-1940 m. Nepriklausoma Lietuvos Respublika

Paskelbus Vasario 16 Aktą Vokietija pripažino Lietuvą 1917 m. gruodžio 11 d. deklaracijos pagrindu, o Vasario 16 Aktas įgijo reikšmės tik į 1918 m. pabaigą, Vokietijai pralaimėjus I pasaulinį karą. Iki tol Lietuvos Taryba tebuvo formali administracinė įstaiga, sprendė tik kai kuriuos kultūros ir švietimo klausimus. Vokietijoje 1918 m. rudenį kilus vidaus krizei ir patyrus karinių nesėkmių 1918 m. spalį okupuotoms tautoms buvo leista sudaryti savo vyriausybes. Lietuvos Taryba 1918 m. lapkričio 2 d. priėmė Laikinąją Lietuvos Konstituciją ir kitą dieną perėmė krašto valdymą. Ankstesnis sprendimas dėl monarchijos atkūrimo buvo atidėtas. 1918 m. lapkričio 11 d. patvirtinta A. Voldemaro vadovaujama pirmoji Lietuvos vyriausybė.

 

1940-1941 m. SSRS okupacija

SSRS nepavykus užimti Suomijos ir Vokietijai pergalingai kariaujant Vakarų fronte SSRS ėmė atvirai grasinti Baltijos šalims. 1940 05 25 ji apkaltino Lietuvą provokacijomis prieš SSRS kariuomenės įgulas. 1940 06 14 ultimatumu Lietuvai SSRS pareikalavo sudaryti naują vyriausybę ir įsileisti neribotą SSRS karinį kontingentą. Nepareiškusi oficialaus protesto Lietuvos vyriausybė patenkino visus SSRS ultimatumo reikalavimus. 1940 m. birželio 15 d. A. Smetona perdavė prezidento pareigas A. Merkiui ir pasitraukė į Vokietiją. 1940 m. birželio 15 d. ryte SSRS kariuomenė (15 divizijų, apie 150 000 karių) įžengė į Lietuvą. Prasidėjo SSRS okupacijos laikotarpis, nors ne visi gyventojai ir net valstybės veikėjai tai iš karto suprato. Rugpjūčio 3 d. Letuva buvo prijungta į SSRS.

 

1941-1944 m. Antrasis Pasaulinis karas. Vokietijos okupacija.

Nacių Vokietijos vadų planuojamoje vadinamojoje Naujojoje Europoje Lietuvos valstybei vietos nebuvo numatyta. Vokietija Lietuvą traktavo kaip okupuotą SSRS dalį ir per visą karą vengė pažadų dėl Lietuvos valstybingumo.
Nacių Vokietijos okupacija Lietuvoje truko daugiau kaip 3 metus. Po pirmųjų SSRS okupacijos ir aneksijos metų didesnė lietuvių tautos dalis draugiškai sutiko Vokietijos kariuomenę, bet J. Brazaičio (Ambrazevičiaus) vadovaujamą Lietuvos laikinąją vyriausybę vokiečiai ignoravo, o 1941 m. rugpjūtį privertė nutraukti veiklą. Iki 1941 m. liepos pabaigos Lietuvą valdė vokiečių karinė administracija, paskui buvo įvestas civilinis okupacinis valdymas. Lietuva pavadinta Lietuvos generaline sritimi ir tapo sudėtine Ostlando, arba Rytų krašto, reicho komisariato dalimi.

 

1944-1990 m. SSRS okupacija

1944 m. vasarą–1945 m. pradžioje nacių Vokietijos okupaciją Lietuvoje pakeitė stalininės SSRS okupacija. Demografinę padėtį Lietuvoje sparčiai keitė per Antąjį pasaulinį karą nuniokotam ūkiui, sugriautiems Vilniui, Klaipėdai, Šiauliams atstatyti iš SSRS siunčiami darbininkai. Be to, 1945–1947 m. miestuose apsigyveno daugiau kaip 16 000 demobilizuotų SSRS kariuomenės karių, tūkstančiai rusakalbių kolonistų, iš viso 1945–1953 m. – 130 000 žmonių.
Nuo 1944 m. vasaros Lietuvos jaunimas sovietams atkakliai priešinosi slapstydamasis nuo prievartinės mobilizacijos į SSRS kariuomenę. Lietuvoje nepagrįstai tikėtasi, kad Vakarų valstybės kariaus su SSRS ir Lietuva išsilaisvins iš sovietinės okupacijos. Tačiau Lietuvos žmonės realios paramos iš Vakarų valstybių nesulaukė. Vis dėlto buvo atkakliai priešinamasi prievartinei kolektyvizacijai, boikotuojami rinkimai, vengiama stoti į Lietuvos komunistų partiją, komjaunimą, vis labiau lankoma ir palaikoma okupacinės valdžios persekiojama Katalikų Bažnyčia.

 

1990 m. Atkurta Nepriklausoma Lietuvos Respublika

 

Lietuvos istorija. XXI amžius

 

1990 m. Atkurta Nepriklausoma Lietuvos Respublika

2002 m. vasario 2 d. litas susietas su euru kursu 3,4528 lito už eurą. Tai padaryta Lietuvos banko vasario 1 d. sprendimu dėl bazinės valiutos ir oficialaus lito kurso.

2003 m. sausio 4 d. vyko Lietuvos prezidento rinkimų antrasis turas. Rinkimus laimėjo Rolandas Paksas, surinkęs beveik 10 proc. daugiau balsų nei V.Adamkus.

2003 m. rugpjūčio 12 d. įsigaliojo Lietuvos ir Rusijos valstybės sienos bei išskirtinės ekonominės zonos ir kontinentinio šelfo atribojimo Baltijos jūroje sutartys.

2003 m. rugsėjo 14 d. Lietuvos vyrų krepšinio rinktinė tapo Europos čempione, finale Stokholme nugalėjusi Ispanijos komandą.