Lietuvos istorija. XIII amžius
XII a. pabaigoje paskelbus kryžiaus žygius prieš pagonis, prasidėjo pirmosios krikščionių misijos: iš pradžių tik į prūsų, vėliau ir kitas baltų žemes. XIII a. pradžioje Prūsijoje ir dabartinėje Latvijoje įsikūrė kolonijinės vokiečių valstybės – Vokiečių ordinas ir Kalavijuočių ordinas. Staigus Vakarų civilizacijos priartėjimas pagreitino valdžios telkimąsi Lietuvoje. Rygoje 1202 m. įsikūręs Kalavijuočių ordinas pradėjo ekspansiją į baltų žemes. Spaudžiamos iš išorės baltų gentys – lietuviai, aukštaičiai ir žemaičiai – ėmė vienytis sudarydamos Lietuvos valstybės branduolį – Lietuvių žemių konfederaciją. XIII a. viduryje susikūrė Lietuvos valstybė (1253 m. Mindaugas vainikuotas Lietuvos karaliumi). Mindaugo ir jo aplinkos 1251 m. katalikiškas krikštas ir 1253 m. karūnacija patvirtino jo, kaip suverenaus valdovo, padėtį tarp Europos krikščionių karalių, o šalies viduje išsiskyrė iš kitų į valdžią pretenduojančių kunigaikščių.
XIII a. pabaigoje klostėsi naujos Lietuvos užsienio politikos kryptys, svarbiausia tapo gebėti vienu metu kariauti ir vykdyti diplomatines akcijas Rytuose ir Vakaruose. Lietuvos valstybė, įsitvirtindama senrusių kunigaikštystėse, per kelis dešimtmečius virto Lietuvos Didžiąja Kunigaikštyste (LDK). XIII–XIV a. Lietuvos raidą ypač veikė nuolatiniai karai su Vokiečių ordinu ir Livonijos ordinu. Per karą su Vokiečių ordinu Lietuvos didieji kunigaikščiai vis dažniau imdavosi diplomatinių metodų. Didysis kunigaikštis Vytenis XIII a. pabaigoje palaikė taikius santykius su Rygos miestu ir arkivyskupu.
1201 m. – Dauguvos žiotyse Livonijos vyskupas Albertas pastatė Rygos pilį, aplink kurią išaugo Rygos miestą. Čia buvo perkelta vyskupo rezidencija.
1202 m. – įsteigtas kalavijuočių (Livonijos) ordinas.
1219 m. – sudaryta taikos sutartis tarp Lietuvos žemės konfederatų ir Voluinės kunigaikštijos. Lietuvai atstovavo 21 kunigaikštis, tarp kurių vyresni – Živinbudas, Daujotas su broliu Viligaila ir Dausprungas su broliu Mindaugu. Sutartyje pirmą kartą paminėta moteris Plikienė.
1229 m. – Kalavijuočių ordinas pirmą kartą didesnėmis pajėgomis puolė Lietuvą.
1230 m. – prūsų Kulmo žemėse įsikūrė kryžiuočių (teutonų arba vokiečių) ordinas.
1231 m. – Kryžiuočių ordinas pradėjo puldinėti baltų gentis.
1236 m. vasario 19 d.– popiežius Grigalius IX bule paskelbė pirmąjį kryžiaus žygį prieš lietuvius.
1236 m. rugsėjo 22 d. Saulės mūšis. Mūšis netoli Šiaulių tarp žemaičių ir Kalavijuočių ordino kariuomenės. Per pirmąjį kryžiaus žygį į Lietuvą kalavijuočius prie Šiaulių Saulės mūšyje sutriuškino žemaičiai. (žuvo magistras Folkvinas, 48 ordino broliai, 2000 kryžininkų ir 180 pskoviečių). Po mūšio sukilo kuršiai, žiemgaliai, sėliai, Kalavijuočių ordinas neteko visų Dauguvos kairiajame krante užkariautų baltų žemių ir 1237 m. tapo Vokiečių ordino autonomine šaka –Livonijos ordinu. Keliolika metų ordinai lietuvių žemių nepuldinėjo, tai leido sustiprėti Lietuvos valstybei.
1240–1263 m. Didysis kunigaikštis Mindaugas.
1240 m. – Lietuvoje iškilo Mindaugas – pirmasis valdovas.
1249 m. – susidarė prieš Mindaugą koalicija, į kurią įėjo Haličas ir Voluinė, Livonijos ordinas, žemaičiai (išskyrus pietų), Tautvilas ir Gedvydas.
1249 m. vasario 7 d. Kristburgo pilyje (netoli dabartinio Lenkijos miesto Elbingo) po pralaimėto 1242–1249 m. sukilimo prūsai su Vokiečių ordinu sudarė taikos sutartį. Prūsai sutiko priimti krikščionybę ir pripažinti Ordino valdžią. Apsikrikštiję prūsų didikai galėjo tapti riteriais.
1250 m. – įvyko Mindaugo ir Livonijos ordino magistro derybos. Mindaugas sutiko perleisti didelę Žemaitijos dalį ordinui ir apsikrikštyti.
1251 m. – Mindaugas padedamas Livonijos ordino apsigynė nuo Tautvilo su haličėnais bei žemaičiais ir jotvingiais. Tuo pačiu susidorojo su nepaklusniais Bulioniais: Vismantas, Gedvilas, Sprudeikis žuvo. Taip pat mirė ir Vykintas. Tai buvo persilaužimas vidaus kare.
1251 m. Mindaugo ir jo artimųjų krikštas.
1251 m. liepos 17 d. popiežius Inocentas IV Milane surašyta bule pranešė Lietuvos didžiajam kunigaikščiui Mindaugui, kad jam ir jo valstybei suteikiamos šv. Petro nuosavybės teisės, t.y. Lietuva skelbiama katalikiška valstybe.
1252 m. – įkurta Klaipėda. 1252 m. rugpjūčio 1 d. (kituose šaltiniuose – liepos 29 d.) Kuršo vyskupas ir Vokiečių ordino vietininkas Livonijoje sudarė sutartį dėl Mėmelburgo pilies statybos. Pirmoji medinė pilis iškilo tų pačių metų rudenį, aplink ją kūrėsi dabartinė Klaipėda. Sutarties dokumente pirmą kartą paminėta ir Danės upė – tuo metu buvo vadinama Dange (Danghe).
1253 m. balandžio 5 d. pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose paminėta Palanga.
1253 m. birželio 24 d. popiežiaus įgaliotas Rygos arkivyskupas Albertas pirmuoju Lietuvos vyskupu įšventino Vokiečių ordino vienuolį Kristijoną. Jis krikščioniškojo tikėjimo tiesų mokė Lietuvos didįjį kunigaikštį Mindaugą prieš jam krikštijantis.
1253 m. liepos 6 d. Mindaugas vainikuojamas Lietuvos karaliumi, jo žmona Morta - karaliene. Karūnos pagamintos Rygoje. Lietuva tampa karalyste.
1254 m. – Mindaugas sudarė taiką su Voluine ir Haliču. Mindaugo duktė ištekėjo už Haličo kunigaikščio Danieliaus sūnaus Švarno.
1259 m. rugpjūčio 7 d. mainais už taiką ir Lietuvos valstybės tarptautinį pripažinimą Mindaugas Vokiečių ordinui dovanojo visą Žemaitiją, Skalvą ir didžiąją dalį Dainavos – daugiausia tas žemes, kurios nepripažino jo valdžios, arba ji jose buvo tik nominali. Dovanotų valdų gyventojai nebuvo linkę lengvai pasiduoti, Ordinas jas galėjo prisijungti tik jėga.
1260 m. liepos 13 d. Durbės mūšis. 1260 m. liepos 13 d. kuršių žemėje, prie Durbės ežero (dab. Durbės savivaldybė, Latvija), kurio metu žemaičiai ir iš Ordino kariuomenės persimetę kuršiai ir estai sumušė kryžiuočius. Žuvo Livonijos ordino riteris Burghardas Hornhauzenietis, kryžiuočių maršalas Henrikas Botelis, Švedijos princas Karolis su būriu, 150 abiejų ordinų riterių, kitų karių. Jis sužlugdė Ordino bandymą greitai užgrobti Žemaitiją ir kuriam laikui sustabdė jo veržimąsi į rytus – tai leido sustiprėti Lietuvos valstybei. Mindaugas nutraukė taiką su kalavijuočais ir vėl ėmė kariauti su vokiečių riteriais.
1260 m. rugsėjo 9 d. iš Romos kurijos buvo išsiųsti raštai Čekijos karaliui, Brandenburgo markgrafui, vokiečių žemių ir Zalcburgo krašto arkivyskupams, vienuolynų viršininkams ir kitiems dvasininkams, kuriuose buvo raginama skelbti kryžiaus karą pagonims.
1260 m. rugsėjo 20 d. – Didžiojo prūsų sukilimo pradžia. Sukilti prūsus paskatino lietuvių ir žemaičių pergalė Durbės mūšyje. Nujausdami bręstantį sukilimą kryžiuočiai netoli Brandenburgo pilies sudegino žymiausius notangų ir varmių didžiūnus – tai tapo tiesiogine dingstimi prūsams sukilti. Netrukus sukilimas išplito visose prūsų žemėse, išskyrus Pamedę. Vadovavo genčių (žemių) vadai, žymiausias iš jų buvo Notangos vadas Herkus Mantas. Nuolatiniai prūsų sąjungininkai buvo Skomanto vadovaujami sūduviai. Sukilėliai siekė užimti Vokiečių ordino pilis ir atsikratyti kryžiuočių priespaudos. Sukilimas truko 14 metų, buvo nuslopintas, Herkus Mantas pateko į nelaisvę ir žuvo.
1261 m. sausio 22 d. Pakarvių kaimo laukuose į pietus nuo Karaliaučiaus, netoli Brandenburgo pilies, įvyko Herkaus Manto vadovaujamų prūsų mūšis su Vokiečių ordinu ir kryžininkais, kurį prūsai laimėjo. Tai buvo pirmoji didelė jų pergalė atvirame mūšyje, paskatinusi prūsus dar ryžtingesnei kovai – iki metų vidurio jie išvarė kryžiuočius iš Varmės ir Pagudės.
1261 m. – žemaičiai pripažino Mindaugo valdžią ir prašė pradėti karą prieš Vokiečių ordiną.
1263 m. rudenį Mindaugą (kartu galbūt ir jo sūnus Ruklį bei Rupeikį) nužudė Treniotos ir Daumanto vadovaujami sąmokslininkai.
1263–1264 m. Didysis kunigaikštis Treniota.
(kunigaikščio Lengvenio ir nežinomo vardo Mindaugo sesers sūnus)
1264 m. Mindaugo sūnus Vaišelga sužinojęs apie tėvo nužudymą, su Volynėnų kariuomene įžengė į Treniotos valdomą Lietuvos didžiąją kunigaikštystę ir ją užėmė, o patį Treniotą nužudė.
1264–1267 m. Didysis kunigaikštis Vaišelga(Vaišvilkas).
(kunigaikščio Mindaugo sūnus) Po 3 metų pasitraukė. Paskutinis iš Mindaugo giminės.
1267–1269 m. Didysis kunigaikštis Švarnas.
(Vaišelgos sesers vyras)
1269–1282 m. Didysis kunigaikštis Traidenis.
1270 m. – žuvo natangų vadas Herkus Mantas.
1270 m. vasario 16 d. – įvyko Karusės ledo mūšis. Lietuvių kariuomenė, grįždama iš Saremo, susikovė su jungtine LIvonijos, vyskupų ir danų pajėgomis, vadovaujamomis krašto magistro Otono Lutenbergo. Mūšio metu žuvo magistras ir 52 ordino riteriai. Mūšį laimėjusiems lietuviams, manoma, vadovavo Traidenis.
1279 m. – Mozūrijos Plocko kunigaikštis Boleslovas II vedė Traidenio dukterį Gaudemundą. Tuo buvo sudaryta taika tarp Lietuvos ir Mozūrijos.
1279 m. kovo 5 d. – įvyko Aizkrauklės mūšis. Lietuvių kariuomenė sutriuškino LIvonijos ordino kariuomenę. Žuvo krašto magistras Ernestas Rastburgas, 71 ordino riteris, danų vadas Eilartas. Po lietuvių pergalės prieš ordiną sukilo žiemgaliai.
1282–1285 m. Didysis kunigaikštis Domantas.
1285–1290 m. Didysis kunigaikštis Butigeidis.
Gediminaičių dinastijos pradininkas. Butvydo vyresnysis brolis ir Vytenio dėdė. Kas buvo Butigeidžio tėvas, tiksliai nežinoma.
1291–1295 m. Didysis kunigaikštis Butvydas.
Butigeidžio brolis.
1295–1316 m. Didysis kunigaikštis Vytenis.
Butvydo sūnus.
1298 m. – Vytenis sudarė karinę sąjungą su Rygos miestu ir arkivyskupu.
1298 m. birželio 1 d. – Livonijos ordino kariuomenė, pastojusi grįžtantiems lietuviams kelią prie Toreidos upės Latvijoje, buvo visiškai sumušta: žuvo magistras Bruno, komtūras, 22 riteriai ir apie 1500 karių.
Lietuvos istorija. Ikivalstybinis laikotarpis iki XIII a.
Lietuvos istorija. XIV amžius
Lietuvos istorija. XV amžius
Lietuvos istorija. XVI amžius
Lietuvos istorija. XVII amžius
Lietuvos istorija. XVIII amžius
Lietuvos istorija. XIX amžius
Lietuvos istorija. XX amžius
Lietuvos istorija. XXI amžius
Informacijos šaltinis:
- Visuotinė lietuvių enciklopedija: https://www.vle.lt.
- A.Gumuliauskas „Lietuvos istorija: įvykiai ir datos“ Mokymosi priemonė 168 psl. 2009 Šiauliai.
- A.Šapoka „Lietuvos istorija“ Fotografuotinas leidinys 696 psl. 1989 Vilnius, leidykla „Mokslas“.
- A.Bumblauskas „Senosios Lietuvos istorija 1009-1795“ 485 psl. 2005 Vilnius, R.Paknio leidykla.
- Vikipedija - interneto enciklopedija.
